Svajonėms, kurių niekas niekados taip ir neišgirdo. Naivioms viltims ir žvilgsniams į dangų. Įsmukimui į jo vintažinius marškinius. Pasikuitimams palėpėse ir atradimo džiaugsmui. Senelių aplankymams. Artumui. Ir dar kartą meilei. Ne tik kitam. Bet ir šiaip viskam. Toms katėms ant stogo ar netgi iš skausmo ir troškulio šaukiantiems narkomanams. Supratimui. Bandymui suprasti ir neteisti. Niekada nesibaigiantiems apkabinimams. Tapybai, net jei visai nemoki piešti. Pasimatymams su savimi, būtent kuriam šiandien susiruošiau nuo ankstaus ryto ir išvykau pusryčiauti į „Soho“ skverą ir išgerti kavos puodelį.
Kita vertus, ruduo man visada keitė gyvenimą. Atsimenu, kai prieš keletą metų pirmą kartą rudenį atkeliavau į Londoną ir jis sugriovė mane. O gal tik mano ketinimus užvaldyti pasaulį. Nes Londone dėl rudens užsimaniau, kad pasaulis užvaldytų mane. Kitaip tariant, užsimaniau juo mėgautis ir pagaliau leisti sau – Zofijai – gyventi.
Taip ir nutiko. Ir šis artėjantis ruduo man primena, kiek daug kelio dėl savo noro gyventi aš nuėjau. Juk dar po metų nuo pasisvajojimų siurbčiojant tą kavą aš jau buvau Londono gyventoja. Ir viskas nebuvo taip lengva. Lygiai prieš dvejus metus, vaikščiodama šiomis gatvėmis, kuriomis sliūkinu dabar, buvau baisiai pasimetusi. Nežinojau, ko griebtis ir ką reikės daryti. Sėdėdavau ir tuščiu žvilgsniu skenuodavau praeivius. Arba tiesiog verkdavau, nes norėdavau viską palikti ir sugrįžti. Kai kuriomis dienomis nenorėjau išlipti iš lovos. Bet artėjantis ruduo man liepė palaukti. Pakovoti. Dar šiek tiek nepasiduoti.
Artėjantis ruduo man liepė palaukti. Pakovoti. Dar šiek tiek nepasiduoti.
Ir aš nepasidaviau. Atėjus rudeniui, susiradau savo pirmąjį darbą Londone, kavos kavinukėje, kaip vaikinas, nes tikėjau, kad taip bus lengviau, bet galiausiai nusprendusi sau nemeluoti po dviejų savaičių į darbą atėjau su peruku ir makiažu. Ir tą rudenį aš ėmiau atgimti. Net jei kažkam tai ir nepatiko.
„Gėlėms sužydėti reikia laiko“, – žmonės sako. Kaip ir drugelis, norėdamas išskleisti sparnus į dangų, prieš tai turi šliaužioti žeme. Kadaise tuo tikėjau. Dabar esu tuo užtikrinta. Ir žiūrėdama į žiedą ant piršto aš pagalvoju apie praėjusių metų rudenį. Kada sėdėjau su vienu pažįstamu lietuviu Londono žaliajame parke, jis man pasakojo apie savo pasimatymus ir man drėbtelėjo, jog translyčių moterų niekas nemyli. „Jos tik fantazija. Jos tik žaidimams“, – jis sakė. Dabar apie tai pagalvojusi norėčiau nusijuokti, bet gatvėse pamačius jį man tepasidaro jo gaila. Ak, koks siaurai ir apgailėtinai kai kurie žmonės mato. Tai it turėti akis, bet negalėti matyti.
Kita vertus, negaliu meluoti; tokiems žmonėms nebejaučiu jokio pykčio. Juk jų požiūris ir mažas pasaulėlis – ne mano problema. Atvirkščiai – šie rudeniški ciklai man kelia nenumaldomą dėkingumą viskam, kas įvyko. Norą daugiau šypsotis ir džiaugtis, kaip pasikeičiau. Kaip viskas, kas nutiko, mane sustiprino. Mane sugriovė ir pastatė į tai, kuo dabar esu.
Todėl sėdėdama, bandydama išsiurbti paskutinius kavos lašus iš puodelio ir rašydama apie rudens stebuklus bei nutikimus gyvenimas man linkteli galva, pasiųsdamas atsitiktinumą – tą vaikiną, ėjusį gatve ir atsigręžusį į mane. Nusprendusį pasukti link šios kavos kavinukės ir ją paliekant, kukliai ir nedrąsiai ant atplėšto popieriaus kampo tušinuku surangyti laiškelį man. Laiškelį, į kurį atsakyti aš nenoriu, bet kuris man pranašauja apie aplinkui tvyrančias nuolatines meilės paieškas, kurių ugnį maitina artėjančio rudens nostalgiški prisiminimai.
