Žinai, todėl yra nuostabu vesti savo dienoraštį. Šiandien iš jo gavau priminimą apie įrašą, publikuotą prieš du metus, kada rašiau apie savo pirmąsias dienas Londone. Kada dar tik buvau palikusi visą savo karjerą, darbus, artimuosius, draugus ir Kauno rajonus bei gatves. Kitaip tariant, gyvenimėlį, kuriame man sekėsi puikiai vingiuoti, bet niekaip – pajusti, jog iš tiesų gyvenu.
Susisukau po antklode ir minėtojo priminimo dėka atsiverčiau pasiskaityti kitus dienoraščio įrašus, kuriuos, beje, gali paskaityti kiekvienas mano tinklaraščio sekėjas/a. Taip, savo dienoraštį rašiau visiems ir visoms. Jau tada aš nutuokiau, kad galbūt kažkam mano nesusipratimai padės suprasti.
Paskendau į prisiminimus.
Paskendau į prisiminimus. Į dienas, kada sėdėdavau Soho, gėjų kvartale, apsivilkusi žydrą, rausvais gėlių raštais margintą suknelę ir gurkšnodavau kiek pigesnį vyną. Kada jaučiausi tokia save praradusi, nors iš tiesų buvau savęs beieškanti. Iš kvapų, naujai pažįstamų gatvių, iš man visai neartimų veidų, svetimos kalbos ir pokalbių su benamiais besirenkanti save nuo pat pamatų.
Prisiminiau ir tuos pirmus kartus, kada Zofijai nusišypsojo vyras. Kada jai pirmą kartą vyras pasakė komplimentą. Vakarus, kada įsmukusi į suknelę ir susivilgius makiažą išeidavau į naujai atrastą klubą, kur renkasi translytės moterys. Kada pirmą kartą pasibučiavau su vyru. Kada mane pirmą kartą pakvietė į pasimatymą.
Kada pirmą kartą pasibučiavau su vyru.
Prisiminiau visus tuos keistus pasikalbėjimus. Supratimus, jog visai nieko nesupratau apie tai, kas yra tas didelis pasaulis. Aš, aišku, prisiminiau ir nesusipratimus. Kada, pavyzdžiui, jau gyvendama Braitone prie jūros ir vežama vyro iš klubo namo, buvau paklausta, ar aš koks modelis, kad tokia visai aukšta. O aš atsakiau, kad kartais pamodeliauju. „Va, visai neseniai modeliavau translytėms moterims sukurtos apatinio trikotažo kolekcijos pristatyme“, – sakiau aš. Ir jis nustebęs užtilo. Nes visai apie mane nenumanė. O aš nemačiau reikalo pasakyti, nes, atvirai tariant, galvojau, kad jis – gėjus. Draugelis mano.
Dienoraštyje paskaičiusi antraštę „Gyva neliksiu“, ėmiau tyliai kikenti ir pagalvojau apie tą naktį, kai būnant viename klube, tokia žemaūgė ispanė, laikoma apsauginių šaukė man, kad gyva neliksiu, nes šokant nekaltai apsikabinau prie manęs priėjusį vaikiną. Tiesa, nežinau, kaip tarp jų užsibaigė, bet jis klubą paliko kartu su manimi, jog palydėtų mane namų link.
Siurbčiodama savo kavą aš slapčia pagalvojau ir apie kitus, visame pasaulyje gyvenančius mano draugus, kuriuos pažinau per tuos metus. Kurie, žinodami apie mane, vis tiek mane savaip mylėjo. Kuriuos sutikau netikėčiausiose vietose. Šokant gatvėje, gatvės muzikantams grojant.
Gal tik niekada nenorėčiau prisiminti pokalbių su prostitutėmis.
Gal tik niekada nenorėčiau prisiminti pokalbių su prostitutėmis. Kurios man pasakojo, kaip priversti vyrą mokėti. Kurios bandė mane įtikinti, kad yra laimingos užsiimdamos tokia veikla ir kad toks tas translyčių moterų gyvenimas. Bet jos visuomet klydo, verkšlendamos, kad „visi vyrai tokie“, net jei tas vyras, vilkintis prašmatnų kostiumą ir spoksantis į mane, po stalu slėpė ranką, ant kurios piršto žibėjo auksinis vestuvių žiedas.
Kita vertus – mane tai įkvėpė keistis. Nusilaužti priaugintus nagus, nusivalyti lūpdažį. Prisėsti prie kompiuterio ir pradėti dirbti. Garsiau papasakoti savo istoriją. Einant į televiziją, kovoti už translyčių bei kitų LGBTQ+ žmonių teises. Būti tų įkvepiančių ir patikėti leidžiančių straipsnių autore, kurių aš pati ieškojau prieš tuos dvejus metus, kai atvykau gyventi į Londoną, bet, deja, niekados neradau. Pamažu atverti akis ir parodyti žmonijai, kad translytės moterys taip pat gali. Kad mes norime būti išgirstos. Ir kad mes tai padarysime. Kad mes gyvensime visavertiškus gyvenimus. Kad mūsų niekas nesustabdys, net žiaurios statistikos. Kad mums būtent jos primins, jog negalime suklupti ir turime dar garsiau šaukti bei savo darbais rodyti: „Trans lives matter!“.
Trans lives matter!
Man iš tiesų gera prisiminti visus tuos etapus. Net ir ne pačius gražiausius. Tas dienas, kurios man priminė, kad esu mylima ir kad turiu už ką tokia būti. Tikiuosi, jog ir tau. Nes kaip nuostabu matyti, kaip mes užaugom. Kaip stiprėjome. Kaip pasimokėme. Kaip skleidėsi mūsų lotuso žiedai. Net jei ir buvo iš mūsų išplėšta ta didelė dalis naivumo.
