Prieš beveik trejus metus nusprendžiau viešai dalytis savo gyvenimo nuotrupomis, socialiniuose tinkluose kiekvieną dieną pasakodama apie savo gyvenimo kelionę ir rutiną. Sukūriau ir savo virtualų, kiekvienam prieinamą dienoraštį. Mat tikėjau, kad savo tekstais prisijaukinsiu būrį merginų ir moterų, kiekvieną dieną apsilankančių mano dienoraštyje ir ieškančių naujų tekstų, kurie įkvėps, vers susimąstyti. Vers griauti iki pamatų. Iš naujo statyti.
Iš pradžių gėdijausi savo idėjos, bet dabar jaučiuosi labai turtinga, nes matau, kad, vis dėlto, man pavyko! Bėgant dienoms, savaitėms, mėnesiams ir metams, pasakodama apie savo nutikimus bei tranzicijos kelią susirinkau labai galingą merginų ir moterų minią, su kuria man be galo gera palaikyti tokį artimą ryšį ir dalytis savo kiekvienos dienos stebuklais bei nuoskaudomis. Pasiryžimais ar baimėmis. Bet, man rodos, jog tokiu pasirinkimu niekam nedaviau teisės mokyti mane. Nes patarimais dalytis man labai patinka! Bet niekados nesuprasiu tų „tobulų“ moteryčių, kurios sėdi sulindusios į mobiliuosius, stebi kitų žmonių paskyras ir laukia sekundės, kol galės įkišti savo trigrašį. Žnybtelėti. Susiraityti it gyvatė ir drėbtelėti žinutę, kaip kam reikia gyventi!
Sakau tai dėl to, nes paskaičiusi kai kurias paskutinių savaičių gautas žinutes likau be žodžių. Švelniai tariant, gerokai nustebau.
„Nu šakės! Dar be antkaklio!“ – rašo man viena gyvūnėlių gerovės teisių gynėjos titulą prisiėmusi moteris. Kad vis dar benamei, pas mane į namus atklydusiai katei, apie kurią vis pasakojau savo instagramo paskyroje, neuždėjau antkaklio. Paskaičiau ir suglumau. Ar ji žino, kad ši katė tikrai neturi kitų šeimininkų? Nes aš tai ne. O svetimos katės pasisavinti nenoriu. Galiausiai – laukinei katei antkaklio tu taip paprastai neuždėsi. Taip ir norisi atrėžti: „Pirmiausia – antkaklį užsidėk sau. O tada padėk man uždėti jį tai mane vis aplankančiai katei!“ O gal geriau pasiūlyti uždėti antkaklį savo žmonai būtų pravarčiau jos vyrui? Bet susilaikau. Duodu valdžią moteriai, kuri mano, kad jos žodis – paskutinis, ištrindama jos žinutę ir nieko neatsakydama.
Nenoriu suteikti galimybės nuspręsti už mane toms, kurios savo gyvenime bijo priimti bet kokį sprendimą.
Aš jau nekalbu apie tas, kurios kartais apsivemia žodžiais manęs klausinėdamos: „Tai kada kita, nu pati žinai kuri, operacija?! Nagi, pasakok! Ko čia lauki?“ Nesinori minėti ir tų: „Vyru gimei – vyru ir mirsi. Toks gyvenimas, kale“, kurios iš akmens amžiaus taip ir neišsirito.
Gal todėl, vaikščiodama Londono gatvėmis, kuriose manęs niekas nepažįsta, jaučiuosi geriausiai. Tada tyliai sau atsakau, kad gerai, jog turiu atstumą nuo to, kas nejaučia ne tik etikos, bet ir privatumo ribų. O gal... Tai tiesiog norėjimas atimti tą mažą dalelytę mano gyvenimo, kurią vis dar pasilaikau sau ir taip kompensuoti neturėjimą jokio susidomėjimo savo gyvenimu? Aš nepykstu, tik bandau suprasti.
Supratau, jog tokio žinomumo aš visai nenoriu. Žinomumo, kuriuo būtų galima kažkam manimi manipuliuoti. Nes nenoriu niekam leisti teisti mano gyvenimo sprendimų. Asmeninių pasirinkimų. Nenoriu suteikti galimybės nuspręsti už mane toms, kurios savo gyvenime bijo priimti bet kokį sprendimą.
Sakau tai tik todėl, nes noriu, kad neleistum už tave nuspręsti kitoms ir tu. Nesuteikti kažkam tokio malonumo! Nes tik tu žinai, kaip tau geriau. O ir klysti bei nežinoti yra žmogiška. Netobula yra be galo gražu. Tad nesileisk, kad kažkas tau kurtų taisykles ar priverstų jaustis kvailele. Nes kvailelės tik tos, kurios nori vadovauti tau ir man, slapčia užgoždamos faktą, kad joms nuolat vadovaujama, pernelyg. Darbe, tėvų namuose, šeimoje ir lovoje.
