Šis išskirtinis projektas – jaunos fotografės, besimokančios Vilniaus Dizaino kolegijoje Taikomosios fotografijos katedroje, diplominis darbas, kuriuo ji siekia atkreipti dėmesį į žmogų kaip į asmenybę ir nereikšminti vien jo lytiškumo.
„Jau antrus metus plėtojamas projektas yra tęstinis ir neturintis užbaigimo datos, jis bus nuolat pildomas ne vien jau įamžintų žmonių fotografiniais pasakojimais, bet ir naujais veidais. Tikiuosi, kad tai bus mano viso gyvenimo darbas, siekis supriešintą visuomenę nutolinti nuo esamo susvetimėjimo tarp žmonių, siekis LGBT bendruomenę paversti lygiaverte žmonių grupe“, – portalui Žmonės.lt sakė S.Matuizaitė.
Šiuo metu prie projekto tolimesnio vystymosi ketina prisidėti ir LGL, juo taip pat domimasi Londone, kuriame ir buvo atlikta didžioji dalis šio projekto nuotraukų.
Draugystė su transseksualais paskatino prabilti
„Šį projektą paskatino mano žvilgsnis į transseksualų bendruomenę iš vidaus bei asmeninis santykis su ja, kaip ir su visa LGBT bendruomene, tai pat transfobijos augimo stebėjimas visuomenėje iš šalies. Turėdama glaudų ryšį su transseksualiais, man brangiais žmonėmis, neapsikenčiau esamos neteisybės jų atžvilgiu, kas paskatino imtis kokių nors veiksmų. Pastebėjau, kad visuomenėje kuriamo transseksualaus žmogaus portretas yra apipintas stereotipinio mąstymo – visas dėmesys yra sutelkiamas vien į lytiškumą nusakančias kūno žymes, bet pamirštama tai, kas svarbiausia – žmogus“, – projekto idėją dėstė fotografė.
Merginos teigimu, savo nuotraukomis ji siekia atkreipti dėmesį į žmogų, pamirštant jo lytį, orientaciją ir žvelgiant į jį kaip į asmenybę.
„Siekiu sukurti kitokį transseksualaus žmogaus portretą, paliekant lyties ir kūniškumo sąvokas antrame plane, atsigręžiant į tai, kas svarbiausia – konkretus žmogus bei jo asmenybė. Visuomenę taip bauginantį transseksualizmo terminą iliustruoju realiais veidais, realiomis istorijomis, nesuvaidinta tikrove“, – vardija menininkė.
Nuotraukose – herojų gyvenimo atspindžiai
Siekdama atskleisti kiekvieno nuotraukose užfiksuoto herojaus asmenybę fotografė tikino leidusi jiems patiems susikurti aplinką, kurioje jie nori pozuoti. Anot jos, tai tik sustiprino kiekvieno iš jų unikalią istoriją, kurią ir turi papasakoti parodoje eksponuojamos nuotraukos.
„Siekdama atskleisti kiekvieną fotografuojamą žmogų kaip asmenybę, vengiau daryti įtaką kuriamai reprezentacijai, leidau pačiam žmogui tai sukurti. Asmenybė buvo atskleidžiama ne tik per paties žmogaus atvaizdą, bet ir jo buvimą tam tikroje aplinkoje, jo santykį su ta aplinka. Kiekviena nuotraukoje esanti aplinka vienaip ar kitaip yra tarsi nuoroda į žmogaus gyvenimo pasakojimą arba jo asmenybę“, – pasakojo S.Matuizaitė.
„Su vienu herojumi praleidome popietę senose Londono kapinėse, kurios turi dvi reikšmes herojui. Pirmoji, tai nuoroda į jo praeities etapą: kuomet šeima sužinojo apie jo lyties keitimą, jam teko palikti namus ir gyventi apleistuose pastatuose, todėl bandydamas pabėgti nuo šurmulio ir pabūti su savimi, jis visada eidavo būtent į tas kapines, kuriose jis jaučia ramybę. Antroji nuoroda – tai nuotraukose matoma koplyčia, kuri jam primena religingą šeimą, dėl religinių įsitikinimų iš pradžių nenorėjusią jo priimti jau ne kaip dukros, o kaip sūnaus“, – vieno iš savo nuotraukų herojų patirtį atskleidė fotografė.
Tikslas – tolerancija
Mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi. Tad jei visi esame tokie patys žmonės, kodėl negalime turėti vienodų teisių?
Fotografė akcentuoja, kad tokių nuotraukų tikslas – skatinti toleranciją. Anot jos, visi žmonės nusipelnė gyventi gyvenimą tokį, kokį nori, kurti savo laimę ir nejausti visuomenės priešiškumo.
„Projekto metu sukurtais portretais bei gyvenimiškais akimirksniais siekiu stebėtojui iš visuomenės transseksualius žmones parodyti kaip paprastus, tokius pat kaip visi, nors visuomenėje yra demonizuojamas tokių žmonių egzistavimas. Noriu paskatinti supratimą ir toleranciją kitam ne šokiruodama nepatogiais vaizdais, o kaip tik – leidžiant pajusti žmogišką artumą žvelgiant į kiekvieno fotografuoto žmogaus gyvenimą. Fotografijose nekuriant tiesioginių nuorodų į žmogaus transseksualumą bandoma pačiam stebinčiajam leisti suprasti, kad mes visi esame labiau panašūs, nei skirtingi. Tad jei visi esame tokie patys žmonės, kodėl negalime turėti vienodų teisių? Teisės būti savimi be visuomenės smerkimo“, – teigė S.Matuizaitė.
