Pusantrų metų besitęsusį skyrybų procesą G.Karaliūnaitė vadina svarbia patirtimi ir pamoka, padėjusia apsispręsti, ko ji nori gyvenime.
Jau ne pirmas skyrybas išgyvenusi žinoma moteris sako, kad patirtis suartino ją su mama – žolininke Adele Karaliūnaite ir dar labiau su dukra, kuri skyrybų procesą išgyveno jautriai.
Į ateitį Gintarė žiūri pozityviai – tikisi parduoti per dideliu tapusį namą ir persikraustyti į mažesnį būstą Kauno centre. Per skyrybų rūpesčius nebuvo laiko galvoti ir apie dainininkės karjera, tad dabar spręs, kaip ją toliau vystyti. Kadaise dainavusi, kad vieniši vakarai nepatinka, dabar Gintarė sako, kad meilės reikia išlaukti, jei ji neatsiranda, vadinasi taip lemta – gyvenimas nenukentės.
– Gintare, kaip vertinate teismo sprendimą?
– Didžioji dalis mano ieškinio patenkinta. Tiesa, yra keletas momentų dėl priteisto mokėjimo už paskolą, dėl to su advokatu dar tarsimės. Jeigu jis (M.A.Canuelis – red.) neskųs sprendimo, tai ir aš neketinu. Jeigu jis daugiau nepajudins to širšių lizdo, aš tikrai nesiplėšysiu.
Aš labai esu patenkinta bendravimo tvarka, prie kurios su advokatu labai ilgai dirbome. Čia buvo atsakingiausias visų skyrybų momentas, juk svarbiausias dalykas, ką mes turime – vaikas. Taip pat džiaugiuosi, kad vyras į Kanadą niekada negalės išsivežti vaiko be mano leidimo.
Bendravimo su vaiku tvarka yra esminis dalykas, juo aš džiaugiuosi ir priekaištų jokių neturiu. Net nelaimėjusi ieškinio 100 proc., esu labai patenkinta.
– Ar tikite, kad su šiuo sprendimu viskas baigsis?
– Visas bylos laikotarpis buvo labai didelė patirtis. Aišku, tai buvo labai nemalonūs metai, bet kartu tai buvo labai daug davę metai. Nemalonumus aš moku gretai pamiršti, o tą informaciją, patirtį aš išsisaugosiu.
Labai džiaugiuosi pagaliau esanti išskirta, greitai tikiuosi oficialiai atgauti ir savo pavardę. Aš manau, kad vyras ir toliau vengs mokėti įsiskolinimą, bet man tai nebėra svarbu. Akivaizdu tai, kad buvo labai daug melo. Kaip kažkada sakiau teismo pradžioje – palaukime teismo sprendimo ir pamatysime.
– Ar vyras dabar bendrauja su dukra?
– Džiaugiuosi, kad teismas paliko mano bendravimo tvarką be nakvynių, nes ir pati dukra to nenori. Nereikės konfliktuoti ir pyktis.
Jis bendrauja kiekvieną sekmadienį, iš darželio taip pat leisdavau pasiimti. Aš nedraudžiu, tik pykstu kai jis vėluoja grąžinti ar vėluoja pasiimti. Tikiuosi, kad ir jis toliau bendraus su vaiku, čia niekas niekada nekėlė tokio klausimo, kad negalės matytis su dukra. Čia tik jis šūkavo, kad jam neleidžiama bendrauti, visą laiką buvo leidžiama.
Tik tie bendravimai turi būti suplanuoti, suderinti, nes ji dar mažas vaikas. Vaikas turi būti pamaitintas ir aprengtas. Nepakanka – „atvažiuosiu, pažaisiu ir čia aš pabendravau“. Bendravimas reiškia kur kas daugiau. Ir pasirūpinti vaiku, ir suplanuoti dienotvarkę. Juk ne koks personažas iškviečiamas į gimtadienius: pažaidė ir išvažiavo... Taip nebūna. Ir jis po truputėlį pradeda suvokti, kažkoks progresas yra.
– Gintare, galbūt dabar yra ta diena, kai atverčiate naują gyvenimo lapą?
– Naują lapą atverčiau pavasarį, kai supratau, kad viskas bus gerai. Koncertai, įvairi veikla, daug naujų dalykų vyksta šiais metais. Aš tikrai atsiminsiu tuos metus kaip asmenybės transformacijos metus. Pokyčių daug ir jie visi tik į gerą.
Kaip aš jaučiausi žiemą ir kaip dabar, tai du skirtingi gyvenimo etapai. Dabar aš jaučiuosi labai stipri, žinau savo teises, dukros teises. Taip, jeigu būtų galima rinktis, kad tokių dalykų mano gyvenime nebūtų, aš rinkčiausi, kad jų nebūtų ir geriau mažiau tokios patirties. Bet ką darysi, tai įvyko, aš turiu stiprų išgyvenimo geną, neįkritau į jokias gilias depresijas, nepatyriau nuosmukių.
Sulaukiau labai daug žmonių palaikymo, tai buvo netikėta, nes Lietuvoje tiek daug pašaipų. Palaikymas buvo įvairus: ir laiškais, ir socialiniuose tinkluose, ir gyvai susitikus. Tai neįkainojama. Iš karto pasidarė geriau, šilčiau. Gal kitiems tokie dalykai nereikšmingi, man tai didelė dovana.
Aš galvoju, kad galbūt mano tokia karma, kad iš kiekvieno blogio, kiekvienos nemalonios situacijos atsiranda gerų dalykų, kurie užgožia visą įvykusį blogį. Dukra taip pat stipri, ji – šaunuolė, viską išgyveno, nors ir jai buvo labai sunkus etapas. Ko tik mudvi neišgyvenome.
Ji stipri, ji mano vaikas, galbūt stipresnė už mane. Aš labai didžiuojuosi savo dukra. Tai labai suartino mus ir su mama, mes trys esame muškietininkės: mama, aš ir dukra. Žinoma, nerimo buvo prieš išgirstant nuosprendį, kaip viskas baigsis. Bet esu patenkinta, beveik viskas įvyko, kaip ir tikėjomės, be nemalonių siurprizų.
– Galbūt pasibaigus teismų maratonui vyksite atostogų?
Bėga tie žmonės, kurie galvoja galintys pabėgti nuo savęs. Tu gali bėgti ir į mėnulį, bet nuo savęs nepabėgsi. Aš niekada nuo nieko nebėgau ir išmokau nuo problemų nebėgti. Čia pat vietoje jas pripažįstu, sprendžiu ir darau.
Man geriausias poilsis šeimoje, namuose su vaiku, tad niekur bėgti neketinu, be to, laukia daug darbų. Planuoju būstą parduoti ir įsigyti mažesnį, nes mums su dukra namas per didelis. Čia kol kas didžiausias mano rūpestis, esu nusižiūrėjusi, kur noriu gyventi. Noriu grįžti į Kauną – į vietą, kur viskas prasidėjo, arčiau centro.
Sutvarkiusi šitą dalyką, galvosiu, ką daryti su muzikine karjera. Aš jau kokius penkerius metus suku galvą, kaip galėčiau save realizuoti. Koncertai įsivažiuoja po truputėlį, tik aš šiek tiek apleidau viešinimą, bet greitu metu susiimsiu. Nenorėjau, kad skandalai užgožtų viską. Norėjau, kad pasibaigtų skyrybos, kad būčiau pristatoma kaip dainininkė, o ne kaip besiskirianti ir besiskirianti. Šitą noriu užmiršti.
– Ar po tokių patirčių, kaip manote, bus lengva į širdį įsileisti naują žmogų?
Be proto sunku. Aš to dėmesio sulaukiu ir kartas nuo karto susitinku, nueinu išgerti kavos. Bet išmokau esminę pamoką – žmogaus nepakeisi ir tai yra bauginantis supratimas ir suvokimas. Tai reiškia, kad žmogus turi tikti, patikti toks, koks yra, arba turi turėti jėgų priimti kokius nors jo niuansus, kurie tau nepatinka.
Jeigu vėl darysiu tą pačia klaidą, kurią dariau, tai bus neatleistina. Nemanau, kad mano amžiaus moteris tai turėtų daryti. Nėra tam laiko, juk turiu mažą dukrą – visas laisvas laikas yra skirtas jai ir kitaip nebus. Man dukra buvo dešimties metų svajonė.
Juk buvo tų vyrų užtektinai gyvenime, dabar gali būti toks etapas, kai jo nebus. Reikia sutvarkyti elektrą? Yra elektrikas. Reikia santechniką – santechnikas, o daug ką moku ir pati. Be vyro gyventi nėra tragedija, gal net atvirkščiai – man taip dar labiau patinka.
Esu savarankiška, turiu daug laisvo laiko. Aš galvoju, kai man tiek metų ir esu savarankiška, man užtektų ir neįpareigojančios draugystės, be bendros buities, be finansų. Iš tiesų, turi būti labai stiprus, arba turi būti stipri abipusė meilė, kad buitis visko nesuėstų.
Faktas, kad dabar man trūksta socialinio gyvenimo, išėjimo su draugėmis, bet ateis tas laikas. O dabar einu rozečių dėti.
Vaidinti viešumoje, kokia mes nuostabi pora, o namuose – baisu ir tu vienišesnis, nei, kad vienas būtum... Taip daugiau nenoriu gyventi. Fantastiškas dalykas suvokti, ko tu nenori.
Aš džiaugiuosi, kad pagaliau tai suvokiu. „Dar noriu šeimos, dar biški noriu to, na, kam čia tas geresnis... gal tiks tas“ – taip daugiau gyvenime nebedarysiu, noriu būti dukrai pavyzdys. Geriau išlaukti arba susikurti gyvenimą be „to“. Atsiras – valio, neatsiras – mano gyvenimas dėl to nenukentės.
Faktas, kad dabar man trūksta socialinio gyvenimo, išėjimo su draugėmis, bet ateis tas laikas. O dabar einu rozečių dėti...
