Barbora, „Paradas“ – jau trečiasis tavo filmas. Ar tau irgi atrodo, kad tavasis kelias nulemtas iš anksto?
Nežinau, niekada apie tai nesusimąsčiau. Tiesiog taip nutiko, o aš labai džiaugiuosi, kad turėjau keletą projektų, kuriuose galėjau dirbti su talentingais žmonėmis. Tai – neįkainojama patirtis.
Kaip manai, jei nebūtum užaugusi aktorių šeimoje, ar prasiveržti į kiną būtų taip pat lengva?
Nuo mažens laiką dažnai leisdavau teatre, eidavau žiūrėti, kaip seneliai studentams dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, su tėčiu važiuodavau į atrankas ar į garso studijas, kuriose jis dubliuodavo animacinius filmus. Jei šeimos nariai nedirbtų šioje industrijoje, labai gali būti, kad ir man mintis sukti šios profesijos link nebūtų kilusi. Tačiau mane aplinka, kurioje dirbo tėtis ir seneliai, visada žavėjo, joje jausdavausi saugiai, stebuklingai. Taip susiklostė, kad režisierius Tomas Vengris aktorių atranką savo filmui „Gimtinė“ surengė Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur aš mokiausi. O režisierė Lina Lužytė į savo filmą „Pilis“ pakvietė pamačiusi mano nuotraukas atrankos agentūroje. Tačiau, nors ir gauni galimybę, atranką vis tiek reikia laimėti, taigi tokios patirtys neateina paprastai. Reikia įdėti ir daug darbo, ir pastangų.
Kaip šiandien prisimeni savo pirmąjį vaidmenį filme „Gimtinė“? Ko tada nežinojai, ką žinai dabar?
Prieš „Gimtinės“ filmavimus jau buvau mačiusi, kaip žmonės dirba kino aikštelėje, tačiau pačiai būti kūrybos proceso dalimi ir dirbti kartu su kitais aktoriais yra visai kitoks jausmas. Man tai buvo nuostabi patirtis, aikštelėje jaučiausi nesvietiškai gerai ir prisimenu filmavimus kaip labai gražų savo gyvenimo laiką. Manau, pirmasis blynas išėjo skanus, vėliau įgijau daugiau patirties, galėjau įveikti daugiau iššūkių.
Už vaidmenį L.Lužytės filme „Pilis“ „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose buvai pripažinta geriausia aktore. Nominantų sąraše atsidūrei vienoje eilutėje su Jūrate Onaityte, Severija Janušauskaite, Indre Patkauskaite ir Viktorija Kuodyte. Jei jau taip, tai gal kine profesinės studijos kartais visai nebūtinos? Ir patirtis?
Būti paminėtai šalia tokių aktorių buvo didžiulė garbė ir džiaugsmas. Manau, kad menas yra labai neapibrėžtas, bet tuo juk ir gražus. Dirbti reikia daug, tačiau vieno būdo pasiekti gerą rezultatą nėra.
„Parade“ vaidini paauglę, kuri groja orkestre, nes to nori tėvai. Pati ji nori visai ko kito. Ar realiame gyvenime yra tekę panašiai jaustis?
Manau, kiekvienas išgyvename laikotarpių, kai kažko nesinori daryti, o reikia. Jei klausiate apie tėvus, žinau, ko jie nori – kad būčiau laiminga. Jie suteikia man laisvę rinktis pačiai.
Ar namuose, su tėčiu dalijiesi savo vaidmenimis, klausi jo patarimo? Ar visada paklausai?
Labai vertinu tėčio nuomonę, tačiau retai kalbame apie vaidybą. Dažniau tiesiog dalijuosi įspūdžiais iš filmavimų. Prieš pirmąsias patirtis kine tėtis man padėjo psichologiškai, nuteikė, kas manęs laukia filmavimo aikštelėje. Taip pat daug kalbėdavome apie pagarbą tiems, su kuriais dirbi.
Augti žinomų aktorių šeimoje, o ir pačiai sekti paskui juos – nelengvas uždavinys. Kaip tau pavyko atsikratyti tėčio šešėlio ir kurti save tokią, kokia norėtum būti?
Niekada dėl to nesijaučiau nepatogiai ar esanti šešėlyje. Atvirkščiai – džiaugiuosi tuo, juk turėjau gražią vaikystę tarp teatro sienų, iš užkulisių stebėdama spektaklius. Galbūt sunkiau, kai žmonės šitai akcentuoja – užduoda provokuojantį klausimą arba kalba apie tai, kad kino industrijoje esu dėl savo šeimos, ir mano, kad viskas man einasi labai lengvai.
M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje mokaisi chorinio dirigavimo. Tai – gana sunki specialybė. Ar norėtum tapti dirigente, ar muzika tau yra tik tavo talentų papildymas?
Dirigente tapti nenoriu, tačiau tai – įdomi specialybė, o muzika man yra labai brangi, norėčiau, kad mane lydėtų visą likusį laiką.
Šiais metais nuskambėjo čiurlioniukų operos pastatymas „Meilė, džiazas ir velnias. O kur dingo Viltis?“. Panašu, kad ir tu prisidėjai prie šio pastatymo?
Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla turi gražią tradiciją – abiturientai kasmet stato operą. Mes pasirinkome Juozo Grušo tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“, patys rašėme libretą, kūrėme muziką. Buvau viena iš šios operos režisierių, o galiausiai netikėtai teko dainuoti Gydytojos partiją, nes susirgo draugė.
„Parade“, rodos, vilties pagaliau tapti savimi irgi yra. Kokią matai savąją kartą? Kokios vertybės jums svarbios?
Mums svarbi laisvė – vidinė ir kūrybinė.
Ironiška komedija „Paradas“ Lietuvos kino teatruose bus rodoma nuo kovo 3 dienos. Filmą kūrė kino filmų gamybos kompanija „Afterschool“, iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. Filmo scenarijaus autorius ir režisierius T.Laucius, operatorius Laurynas Bareiša, dailininkė Justė Vazgytė, prodiuserė Klementina Remeikaitė, vaidina: Rasa Samuolytė, Giedrius Savickas, Valentinas Novopolskij, B.Bareikytė. Kostas Smoriginas, Juozas Budraitis, Kęstutis Jakštas, Aleksas Kazanavičius, Asta Zacharovaitė, Vidas Petkevičius.
Filmo anonsinis filmukas:
