Kai Monika prieš kelerius metus pasirodė ant scenos, tūkstančiai nuščiuvo. Stipraus, išraiškingo vokalo atlikėja iš karto pelnė ir komisijos narių simpatijas bei nukeliavo iki pat projekto finalo. Antraštėse tada mirgėjo Monikos gyvenimo ypatumai, kurie kai kam atrodė sunkiai suvokiami.
Savo gyvenime ramybę Monika atrado persikrausčiusi gyventi arčiau gamtos, į Baltąją Vokę. Ir nors, kaip pati pripažino, niekada nebuvo didelė gamtos mylėtoja, o buvimas miške nuo vaikystės siejosi su darbu – grybų, uogų rinkimu –, viskas pasikeitė, kai ji sutiko savo būsimą vyrą.
Kaip pati juokėsi, būtent jis parodė, kad miške nebūtinai reikia kažką daryti, galima tiesiog vaikščioti, kvėpuoti, būti. Miškas tapo dar artimesnis, kai jų gyvenime atsirado vaikai – vyriausioji dukra Upė ir Pranas. Gyvendama kiek toliau nuo Vilniaus, šeima visada daug laiko skyrė gamtos privalumams, ypač, kai abudu su vyru jau daug metų yra vegetarai. Tiesa, abu vaikai žino mėsos skonį. Mėsa juos dažniausiai maitina seneliai. Monika įsitikinusi – svarbiausia yra subalansuota mityba, vaikams ji stengiasi nieko nedrausti.
Monikos vaikai nelanko darželio, ji pati užsiima jų ugdymu. Moteris stengiasi su vaikais bendrauti kaip su asmenybėmis, kurios yra nepavaldžios nusistovėjusioms taisyklėms.
Taip ramiai į jų gyvenimą atėjo ir trečioji dukra, gimusi per vieną sunkiausių ir neįprasčiausių žmonijai laikotarpių. Interviu su Monika – apie neįprastą dukters vardą, nėštumo slėpimą bei vaikų auklėjimą.
– Kiekvienai būsimai mamai šis laikotarpis kainuoja nemažai nervų. O kaip buvo su jumis? Galbūt dėl susidariusios situacijos rinkotės kitokį gimdymo būdą?
– Ne. Turiu jus nuvilti, bet viskas vyko labai tradiciškai. Mano visi gimdymai buvo lengvi, nes aš smarkiai rūpinuosi tuo, kaip pati tame visame procese jaučiuosi. Ir tai, kad niekas negalės būti šalia, žinojome jau kurį laiką. Su tuo galvoje labiausiai ir dirbau, žinodama, kad būsiu viena. Reikėjo pasiruošti psichologiškai.
Pagrindinis dalykas gimdant ar laukiantis, yra susitvarkymas su savo galva. Gimdymas nėra patologija ir tai iš principo nėra skausmingas dalykas, jeigu tavo kūne nėra įtampos, tai ir tavo galvoje jos nebus. Sako, kad trečią vaiką pagimdyti ar priimti specialistams yra sudėtingiausia, neretai taip nutinka, bet mano atveju viskas vyko labai lengvai ir atmintyje išliks nuostabi patirtis (šypteli).
– Turbūt po gimdymo dukros tėtis ir vaikai jūsų laukė išskėstomis rankomis. Kada įvyko jų pirmas susitikimas?
– Tas vaizdelis man labai priminė sovietmetį (juokiasi). Jau kitą dieną visa šeimyna norėjo pamatyti dukrą. Iš principo gal man buvo paprasčiau ir lengviau, nes nereikėjo galvoti, kur vaikai bus. Jie atvažiavo jau kitą dieną ir mojavo man visi pro langą iš lauko. Tai buvo žiauru, o dar žiauriau, kai pamačiau, kaip mano vaikai buvo apsirengę (juokiasi). Galvojau, greičiau išleiskite mane iš tos ligoninės, nes noriu jais pasirūpinti. Na, buvo juokinga. Vyras šeimoje labiau atsakingas už laisvę.
– Jūsų dukros vardas labai primena svajingą ir trapią veikėją iš legendinio lietuvių filmo „Riešutų duona“. Ar dėl to naujagimę pavadinote Liukos vardu?
– Na, kai gimdžiau savo pirmąjį vaiką, tvirtai žinojau, kad jos vardas bus Upė. Net tada, kai apie vaikus nebuvo jokios minties, žinojau, kad gimus dukrai rinkčiausi būtent šį. Vis dėlto šis leliukas buvo toks visiškas bevardis, ir jai jau gimus tikėjomės, kad vardas pats mums pasirinks. Gims vaikas, mes pažiūrėsim į veidą, pakelsim prieš šviesą ir pamatysim, kad čia yra, pavyzdžiui, Kristina (juokiasi). Tačiau taip neatsitiko ir, aišku, turbūt taip ir nebūna.
Na, ir visa šeimyna, visas klanas labai susirūpino, kaip čia bus. Mama sako: „Na, gimė per Liuciją, tai gal visai čia ta Liucija.“ Kadangi savo jaunystėje ar gal labiau paauglystėje teko vaidinti Sauliaus Šaltenio pjesėje, kuri vadinasi „Riešutų duona“, mes kažkaip sumetėm, kad ten pagrindinė herojė buvo Liuka, kurią aš ir vaidinau. Jos pilnas vardas buvo Liucina. Ir čia labiausiai turbūt pagelbėjo mano dukra, nes ji atsikando, pasigrobė šį vardą ir jo nepaleido. Todėl nuo to laiko buvo Liuka ir aš neturėjau daug sveikatos su ja kovoti. Man atrodo, jei kuriam nors iš vaikų tai tinkamas vardas, kodėl aš turiu priešintis? Tik tiek tų sąsajų, nebuvo kažkokio wow momento. Tiesiog taip užsivadino.
– Apie dukros gimimą pranešėte jautriu tekstu socialiniame tinkle. Visgi panašu, kad anksčiau apie nėštumą niekur viešai nekalbėjote, neskelbėte. Galbūt tokiu būdu norėjote išlaikyti privatumą?
– Mano vaikas buvo toks, kaip aš vadinu, vaikas po džemperiu. Penkis mėnesius galėjau slėptis ir niekam nerodyti, niekam nesakyti. Man buvo svarbu kiek įmanoma ilgiau pratęsti tą mano vertinimą kaip „normalaus“, veiksnaus žmogaus, kuris nėra veikiamas hormonų ar kokių nors kitų veiksnių. O kadangi buvo nemažai darbų ir filmavome vaizdo klipą, išleidom porą dainų, labai nesinorėjo paleisti tos bangos. Tad Liuka buvo toks slaptas vaikelis. Ir aš kažkaip labai bijojau, galvojau, kad dabar man bus absoliučiai šakės, nes vis tiek dar yra kažkokių ambicijų, kūrybinių planų ir dabar viskas sustoja neprognozuojamam laikui... Tačiau tas vaikelis gimė labai greitai, žiauriai lengvai, taip jis ir eina dabar.
– Namie auginate dar du žavius vaikus, kurie, net neabejoju, nuolat trykšta energija. Ar ši energija išliko pamačius ir naują šeimos narį?
– Pilna troba, bet visi vieni kitais labai rūpinasi. Kiti vaikai puikiai priėmė, žiauriai myli. Yra tiesos pasakyme, kad kuo daugiau vaikų, tuo mažiau problemų. Jeigu verkia kūdikis, tai nebūtinai aš bėgu jo žiūrėti, o pirmiausia bėga brolis. Jei jam neišeina kažko padaryti, bėga dukra ir kažkam tikrai pavyksta ją nuraminti. Šis kūdikis yra chaoso kūdikis. Geriausiai miega, kai yra alasas namuose. Ir jeigu kartais man reikia kur nors susiruošti, o ji nori, kad ją čiupinėčiau, tai tikrai padeda plaukų džiovintuvas (juokiasi). Nenoriu juo piktnaudžiauti ir stengiuosi jo nenaudoti, bet kartais fenas tikrai padeda. Jį įjungi ir tada vaikas užmiega, o tu susiruoši.
– Esate ne kartą minėjusi, kad propaguojate kitokį gyvenimo būdą, tačiau apie pačią religiją plačiau nekalbate. Ką manote apie krikštą ir ar jūsų dukra bus pakrikštyta?
– Nė vienas mūsų vaikas kol kas nekrikštytas. Mes smarkiai nepropaguojam visokių religinių momentų. Na, tikėjimas visą laiką yra, bet labiau toks prijautimas, kad Dievas nepriklauso jokiai religijai. Todėl krikštas mums atrodo toks, kad labiau reikėtų tokios išorinės pastangos, kuri iki galo mums nėra reikalinga. Čia taip pat, kaip ir su santuoka. Mes praplaukėm tą momentą, santuoka neįvyko, o dabar jos man nereikia. Na, aš visiškai viską gaunu, neturėdama šio statuso. Tai lygiai tas pats ir su tuo krikštu. Žinoma, iš šeimos ir senelių minimalus spaudimas yra, bet aš tuo klausimu neturiu kažkokios aštrios pozicijos. Jei kažkas staiga sugalvotų, kad reikia krikštyti, aš tikrai nepulčiau kryžiumi ir nesakyčiau „ne!“. Manau, kad tai įvyktų, jei tuoksimės, tai visus tris kartu ir pakrikštysim. Spėju, taip ir bus (šypteli).
– Nuolat šypsotės ir juokiatės, galima pagalvoti, kad trijų vaikų auginimas visai nėra varginantis darbas. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
– Tiesą pasakius, kai neturėjau vaikų ir mes susilaukėm pirmagimio, nežinau, čia gal pirmo vaiko sindromas, nes atrodė, kad ir to nedarysi, ir to nedarysi. Man ir dabar atrodo, kad labai svarbu išlaikyti glaudų ryšį su vaiku. Šis ryšys niekada neateina jį aprūpinant kažkuo ar labai anksti išleidžiant į darželį. Aišku, jei tam yra būtinybė. Vėlgi, yra labai daug pavyzdžių, kur turi eiti dirbti vardan savo sveikatos, duoti sau kažkokio laiko. Tai va, manau, nėra jokios blogybės nei vaistų neduoti, nei į darželį leisti, jei yra galimybės ir sveikas, natūralus noras būti su tuo augančiu vaiku ar kūdikiu. Moterų sveikata yra labai skirtinga, būna, po gimdymo atsitinka visokių momentų, depresijų ir kitų dalykų, tada, manau, reikia moteriai ieškoti, kur ji yra laiminga, nes vaikus auginant svarbiausia mano pačios būsena ir sveikata, nes jei aš blogai jausiuosi, viskas pakriks.
– Paminėjote, kad vaikams nebūtina duoti vaistų, o svarbiausias aspektas dėl jų savijautos yra jūsų pačios sveikata ir būsena. Gal gimus trečiam vaikui pasikeitė požiūris į tam tikrus dalykus?
– Na, dėl vaistų ir darželio, tai čia labiau susiję su maitinimu. Man atrodo, kad kai pati maitinu, esu taikoje su savimi ir galiu išmaitinti savo vaiką, vaistų tikrai nereikia. Dar visai neseniai, gal gruodį, pirmą kartą susirgo mano abu vaikai. Aš nuoširdžiai sakau, kad nežinojau, ką daryti, nes aš nemokėjau jų prižiūrėti. Anksčiau nebuvo tokios situacijos, kad reikėtų imtis kažkokių priemonių. Gimus trečiam vaikui, supratau, kad svarbiausia, nesvarbu kokiomis priemonėmis, išlaikyti save sveiką, stabilią ir mylinčią, nes labai greitai gali ateiti nuovargis, erzinimas, blogi jausmai. Esi visą laiką pavargęs, visą laiką pajungtas, todėl svarbiausia viso to išvengti. Happy mom, happy kids. Healthy mom, healthy kids. Tai yra tokia pagrindinė malda.
