Konferencijos vedėjai Rūtai Mikelkevičiūtei pristačius Nomedą Marčėnaitę, ji užlipusi į sceną pridūrė, kad yra ne tik laidų vedėja, visuomenininkė, bet ir trijų vaikų mama bei vieno anūko močiutė.
Pasidžiaugusi gausia šeima, ji pradėjo savo pranešimą mintimis apie drąsą, kuri žmogui augant dažnai išnyksta, o vietoje jos įsijungia stabdantis vidinis balsas.
Pasak Nomedos, vidinį kritiką formuoja vaikystėje išgyventos istorijos, o keliomis jų pasidalino ir pati pranešėja.
„Prisimenu, kai buvau maža ir į namus ateidavo svečiai, o tėvai paprašydavo jiems padainuoti. Dainuodavau išsijuosus, kartais reikėdavo tėvams mane jau ir sustabdyti, – su šypsena veide prisiminė Nomeda. – O štai kitas prisiminimas, kai antroje klasėje per žiburėlį man skyrė vėžlio vaidmenį. Prisimenu, turiu eiti į sceną, o mano kojos sustingo, negalėjau net pajudėti...“
„Tai kur išgaravo mano drąsa?“ – palyginusi kelias vaikystės istorijas retoriškai klausė N.Marčėnaitė.
Pranešėja kreipėsi į arenoje susirinkusią minią ir paklausė, ar pažįstamas jausmas, kai sugalvoji naują veiklą arba nori apsirengti išskirtinai, o tada išgirsti vidinį balsą: rimtai, čia bent tavo amžiuje? Net nebandyk, ne tavo nosiai!
Arenoje pasirodžius rankų miškui, Nomeda Marčėnaitė pateikė atsakymą. „Tas vidinis „bambeklis“ – nėra mūsų prigimtinė savybė, jis kažkuriuo metu yra instaliuojamas. Ir tai nėra vienas balsas, tai visas choras! Gerų tikslų vedini, mus nuolatos kritikuodavo tėvai, mokytojai, treneriai... Kodėl? Todėl, kad vaikus motyvuojame juos kritikuodami ir taip instaliuojame vidinį padarą, kuris atsakingas už mūsų abejones, baimes. Tai įvyko taip seniai vaikystėje, kad jus net nesuprantat, kai tas balsas visai ne jūsų, jis išgirstas vaikystėje“.
Nomeda pasidalijo ir dar keliomis asmeninėmis istorijomis, iš kurių viena privedė prie noro tapti mase ir joje „pasislėpti“, o kita istorija leido suvokti, kad ji slepia savo išskirtinumą.
„Kai man buvo aštuoneri, dailės mokytoja uždavė nupiešti cirką. Visi piešė klounus, ruonius, dramblius, o aš norėjau kažko kitokio, taigi sugalvojau nupiešti amfiteatrą su daug emocingų veidų. Buvau labai patenkinta šia idėja ir rezultatu, tačiau kai parodžiau piešinį mokytojai, iš jos gavau minus tris penkiabalėje pažymių sistemoje. Visų pirma, labai nustebau, nes padariau kažką ypatingo, kitaip nei visi, o jai, pasirodo, netiko. Gavau pamoką ir sau pasakiau: klausyk, Marčėnaite, daugiau nebandyk išsišokti, nedaryk kitaip nei kiti. Ir taip gyvenau su ta pamoka... kol įstojau į menų mokyklą.
Prisimenu, gavau užduotį nupiešti kelią ir pagalvojau, kad nedarysiu nieko ypatingo. Nupiešiau tris linijas ir nunešiau piešinį tuo metu mano mokytoją pavadavusiam menininkui Linui Katinui. Jis, beje, buvo ne tik didis talentas, bet ir nuostabus pedagogas. Nunešu jam tą piešinį, o jis sako: Nomedėle, o čia tavo kelias?
Jis buvo pirmas žmogus, kuris neparašė blogo pažymio, nesukritikavo, o tik uždavė man klausimą. Aš su tuo klausimu parėjau namo ir nors man neliepė, piešinį perpiešiau. Tada nupiešiau dviračio rankenas ir ant jo pritaisytą veidrodėlį, kuriame matosi palydintis kelias. Kai kitą dieną nunešiau piešinį, Linas Katinas man tarė: Nomedėle, čia tavo kelias!“ – savo patirtimi dalijosi N.Marčėnaitė.
„Nuo to laiko aš supratau, kad būti savimi yra daug prasmingiau, nei bandyti pasislėpti ir būti kaip kiti. Vieną dieną jus suprasit, kad gyvenate ne savo gyvenimą. Tačiau tai suprasti geriau, kuo anksčiau, kad nebūtų per vėlu. Verta savęs paklausti, kieno balsas jus atkalbinėja ir pradėti gyventi savo gyvenimą“, – pridūrė ji.
Atsakydama į klausimą, tai kaipgi savyje atrasti tos drąsos nebijoti ir imtis savo idėjų, Nomeda patarė įsiklausyti į save: „Pasikalbėkite su savimi, prisiminkite, kas jus kritikavo ir išgirskite kieno tai balsas. Ir jis bus tikrai ne jūsų pačių. Taip pat ir patys netapkite tais, kurie kritikuoja. Auginkite, o ne karpykite vaikams sparnus“.
Baigdama savo pranešimą Nomeda visiems palinkėjo į gyvenimą žvelgti vaiko akimis.
„Vaiko smegenyse viskas vyksta pirmą kartą. Pavyzdžiui, jie taip sunkiai mokosi užsirišti batus, o mes atlikdami tai tūkstantį kartų, nesuvokiame kiek mums reikėjo pastangų vaikystėje. Suaugus įsijungia autopilotas ir viską darome nebegalvodami, skubėdami, o šis įprotis yra katastrofiškas. Jei į pasaulį žiūrėtumėte vaiko akimis, neskubėtumėte, tada ir laikas eitų lėčiau. Linkiu to nepamiršti“, – palydėta plojimais savo pranešimą baigė Nomeda Marčėnaitė.
Fotogalerija:
