Prieš kelerius metus jis debiutavo su „bohemiečiais“ kaip scenografas operoje „Verteris“. Tad šį kartą Vilniaus publika galės pasigrožėti jo širdžiai artimiausiu darbu.
Neseniai buvote apdovanotas už geriausią kostiumų dizainą, ką jums tai reiškia?
Taip, buvo įvertintas mano darbas miuzikle „Top Hat“. Niekada anksčiau nesu dirbęs komerciniame teatre, taigi tai buvo nauja, kitokia patirtis, tačiau dirbome su gerai pažįstamais žmonėmis, kad ir Peteriu Mumfodu, todėl viskas atrodė sava.
Vis dėlto apdovanojimas mane nustebino, nes jis yra orientuotas į Londono teatrus, o aš čia tiek daug nedirbu, dažnai važinėju. Niekada iki šiol net nebuvau nominuotas, tad tikrai nemaniau, jog būsiu apdovanotas. Bet kuriuo atveju man asmeniškai tai nieko nekeičia. Na, malonu, žinoma. Žmonės apie tai išgirsta, jiems tai svarbu.
Manau, kad tai buvo reikšmingiausia mano šeimai, kurie visuomet jaudinosi, nes matė, kaip man buvo sunku, kiek darbo aš kas kartą turiu įdėti. Tad tai buvo įvertinimo, pripažinimo forma, kurią jie galėjo suprasti, priimti, kaip mano sėkmės įrodymą. Dabar jie žino, jog viskas einasi gerai.
Tai mane privertė kiek stabtelti ir pažvelgti į tai, ką aš darau. Vis dėlto kiekvienas naujas spektaklis yra iššūkis ir tai niekada nepasikeis.
Ar pasiilgote ko nors iš savo karjeros pradžios laiko?
Energijos, jaunystės, regos – dabar turiu dėtis akinius (juokiasi). Jei rimtai, net nežinau. Naivumas yra savotiškai puikus dalykas. Šiaip jaunesniu būti nenorėčiau, nebent mažiau cinišku. Vis dėlto tai yra darbas, kur turi susidurti su labai daug žmonių, vyresnių, su patirtimi, jiems turi pristatyti idėją, ja užkrėsti, įtikinti juos ir tai daryti esant vyresniam yra lengviau. Šiuo atžvilgiu jaunam dailininkui yra iš tiesų sunku.
Ar galėtumėte įvardinti labiausiai įsiminusį pastatymą?
Žinoma „Verteris“ Vilniuje! (juokiasi)
Nemažai dirbau su amerikiečiais broliais Davidu ir Christopheriu Aldenais. Pirmoji operą, kurią išvydau Londone buvo režisuota Davido. Įspūdis buvo didžiulis: išraiškinga, ryški režisūra, modernus dizainas, piktinantis žiūrovus ir kritikus. Iki šiol jis yra labai išraiškingas, kontraversiškas režisierius.
Vienas įsimintiniausių darbų buvo su Davidu G. Rossinio „Mohamedas Antrasis“, kurį kūrėme Santa Fe operoje. Tai – nuostabi vieta kurti. Didžiulis teatras Naujosios Meksikos dykumoje. Didelė dengta scena, su įspūdingu vaizdu į dykumą.
Kaip jūs apskritai atsidūrėte Lietuvos operoje?
Ilgą laiką pažįstu Dalią. Turime bendrą pažįstamų žmonių ratą, be to abu dirbome su tais pačiais žmonėmis. Buvau matęs jos bendrus darbus su Dick Birdu: „Bohema“, „Užburtoi fleita“. Mane sužavėjo „Bohema“, – tai, kaip jie išnaudojo ervdę buvo fantastiška.
Ką pamenate iš darbo „Verteryje“?
Tai buvo puikus laikas. Dažnai dirbdamas didelėsė institucijose, dideliuose teatruose imi jaustis kaip mašina. Metus ar ilgus mėnesius iki premjeros datos turi pristatyti savo dizainą ir tuomet – didžiulė pertrauka. Jos metu iš tiesų slopsta pats kūrybinis impulsas.
Čia procesas žymiai intensyvesnis, žymiai daugiau fizinio kontakto su teatro veikla, kas gąsdina, bet tuo pačiu yra ir įdomu. Kitokia Kongresų rūmų erdvė iš tiesų yra lyg išlaisvinantis iššūkis.
Vilniaus miestas yra puikus. Žinote, aš gyvenu Londone, tad nusigauti dviračiu nuo mano namų iki studijos yra tikras mūšis. Nors tai – tik 10 minučių kelias, jį nukeliavęs esi visiškai išvargintas, nes bent dešimt kartų tave jau bus beveik partrenkusi mašina ar dar kas nors! Ten didžiulė tarša ir labai, labai daug žmonių.
Kaip apibūdintumėte būsimų „Trubadūro“ kostiumų stilių, estetiką?
Tai šiek tiek primins pasaką. Kūrinys yra labai tamsus, žiaurokas. Nenorėjome kurti realistinio dizaino, pasirinkti tikslaus laiko ar vietos, kurti istorinio spektaklio. Tai atrodė per daug nuobodu ir neįdomu, ypatingai, kai žinai, jog scenoje bus tokie gražūs, žavūs ir talentingi solistai.
Dalai užsiminė apie japonų dizainerių estetiką, taigi nuo to ir pradėjau savo paieškas. Vėliau išsivystė ir operoje svarbi ugnies tema. Apie spektaklio ervdę mąstau, kaip apie sudegusį pasaulį: tamsios, skirtingų tekstūrų medžiagos, persipynimas su lengvai rytietiška estetika, – viskas labai mistiška, kiek fantastiška.
Dirbame taip, jog vaizdas, kurį išvysite jus ištrauks iš bet kokio pažįstamo konteksto ir pekels į stilingą, bet kovingą, kietą pasaulį. Visi čia esantys yra tikri kovotojai. Be to, labai norėjome atsikratyti čigonų vaizdavimo klišių, todėl vietoje skarų ir pintų krepšių juo kuriame daugiau kaip už įstatymo ribų esančią kovotojų grupę, įmaišydami šiek tiek mistikos.
Kas, dirbant su VCO jums yra įdomiausia?
Smagiausia yra tai, jog reikia labai daug padaryti per labai trumpą laiką. Tai kiek gąsdina, bet kartu ir labai smagu, išlaisvina tavo instinktus, principą, jog pirma į galvą šovusi idėja ir bus teisinga.
Be to, didelėse institucijose pinigų paskirstymas yra labai komplikuotas, čia gali labai tiksliai ir aiškiai susiplanuoti, kiek ir kam turi išleisti. Žinoma, nesvarbu, kur bekurtum, idealiai savjonei įgyvendinti resursų visuomet bus mažai (šypsosi).
Labai džiaugiuosi žinodamas, jog dirbsiu su puikiais solistais, kurie ne tik nuostabiai dainuoja, bet ir gerai atrodo, bei vaidina scenoje.
Kokia jūsų darbo dalis jums pačiam yra pati mėgiamiausia?
Keista, bet tai yra dalis, kurios tuo pačiu metu labiausiai ir bijau. Tai – pirmieji primatavimai. Tos akimirkos, kuomet tavo darbas tampa tikru, įgyja dimensiją, prigyja prie tikro kūno. Magiška, kai matai tą momentą, kai viskas tampa vienu. Arba ne. Nekada nežinai, kas bus, kas atsitiks, su kuo tau teks susidurti, kokią problemą labai greitai teks spręsti. Ar atlikėjai bus geros, ar blogos nuotaikos, ar jiems patiks kostiumas?
Viskas, ką darai iki tol yra neapčiuopiama. O tuo metu turi būti pasiruošęs viskam. Tai – lyg šuolis nuo skardžio, raktinis momentas procese.
„Trubadūras“ – gruodžio 2, 3, 5, 6 dienomis.
