– Norbertai, išpopuliarėjai sudalyvavęs projekte „X faktorius“. Kaip tai pakeitė tavo gyvenimą?
– Man „X faktorius“ pakeitė gyvenimą ne tik susijusį su muzikine karjera, bet apskritai viską apvertė aukštyn kojomis. Į projektą ėjau du kartus – būtent antrasis buvo šis sėkmingasis. Tiesa, po pirmojo dalyvavimo galvojau, kad reikia nebepuoselėti minčių apie muzikinę karjerą, nes tada nepraėjau į tiesiogines transliacijas.
Už tai, kad nusprendžiau duoti antrą šansą „X Faktoriui“ esu dėkingas projekto režisieriui Mindaugui Meškauskui ir prodiuseriui Sauliui Urbonavičiui-Samui. Jie, praėjus pusmečiui nuo pirmojo dalyvavimo, pasikvietė mane pokalbiui ir paklausė, ką planuoju veikti muzikos srityje. Tada dar buvau dvyliktokas, atsakiau, kad planuoju imti gap year'ą ir mokytis vokalo, treniruotis balsą, o po metų ateiti į projektą vėl, užtikrintas ir patobulėjęs, galintis parodyti kokybišką rezultatą.
Jie paklausė, ar aš tikrai per tuos metus kiekvieną dieną dirbsiu ir ar tikrai po tų metų dar vis norėsiu sugrįžti. Tada man daugiau klausimų nebekilo, pagalvojau – reikia veikti čia ir dabar. Viena pasiskolinta frazė man labai padėjo tuo metu – nekaltinti aplinkybių. Tai reiškia, nesuversti kaltės tam, kad man trūksta metų ar panašiai, o eiti dabar.
„X faktorius“ man atvėrė kelius tiek į muzikinę karjerą, tiek į pramogų pasaulį, „Euroviziją“, realybės šou „Didysis šou burbulas“ bei netgi projektą „Šok su žvaigžde“, kur mane jau gali traktuoti kaip žvaigždę.
– Tai vietoj metų pertraukos nusprendei įstoti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir sudalyvauti „X faktoriuje“...
– Taip, likus pusmečiui iki „X faktoriaus“, man prasidėjo užsispyrimo laikotarpis, kurio metu dariau viską, ką užsibrėžiau. Kai išsikėliau sau tikslą, kad noriu patekti į tiesiogines transliacijas, viskas ėmė pamažu realizuotis.
Apskritai galvoju, kad daug kas gyvenime atsitinka dėl Visatos dėsnių, kurie man atrodo kaip tiesiog likimas. Galvoju, kad kai žmogus gimsta, jam jau būna nutiestas gyvenimo kelias, ir net jeigu jis pasuka kokiu nors kitokiu takeliu, vis tiek galiausiai išeina į tą didįjį, pagrindinį ir svarbiausią kelią.
Taip buvo ir man su muzikine karjera – nuo vaikystės dainuodavau, nors vokalo mokytojo ir neturėjau, bet savamoksliškai. Mėgdavau įsijungti pasaulinio lygio atlikėjus ir bandyti juos atkartoti, pasiekti įvairias natas.
O tada, taip man betreniruojant savo balsą, mama nusprendė mane nuvesti mokytis plaukimo, kadangi pati yra plaukikė. Tuomet – į dailės ir muzikos mokyklą. Pastarojoje man nepatiko dėl pasirinkto instrumento akordeono, nes norėjau lavinti vien tik vokalą. Vėliau lankiau liaudies šokius, bet tuo stiliumi man šokti nepatiko. Galiausiai į gyvenimą atėjo fotografija, o po jos – renginių vedimas. Žinoma, iki renginių vedimo dar karts nuo karto sudalyvaudavau įvairiuose vokalo konkursuose. Ir tada atsirado „X faktorius“.
Visu šiuo pasakojimu noriu įrodyti prieš tai pasakytus žodžius: kad ir kur besisukčiau, gyvenimo nutiestas kelias mane nuvedė ten, kur ir turiu būti ir kur mane žmonės nori matyti.
– Panašu, kad visada žinojai, kuo nori būti. Įdomu, ar pramogų industrijos studijos irgi padėjo geriau pažinti ir įsigilinti į pramogų pasaulį?
– Manau, kad studijos davė suvokimą, kas už ką atsakingas. Studijos sutapo su dalyvavimu projekte, tad į jį ėjau jau ne tik kaip dalyvis, bet ir kaip šiek tiek daugiau suvokiantis žmogus, stebėjau, kaip dirba tam tikros profesijos atstovai, jau žinojau jų pareigas ir atsakomybes. Man viskas buvo aiškiau būnant filmavimo aikštelėje.
– Be to, kad dalyvauji įvairiuose televizijos projektuose, dar esi gerai žinomas ir kaip šmaikščių vaizdo įrašų „TikTok“ platformoje kūrėjas. Kada pradėjai juos kurti?
– Aš viską darau intuityviai, tad nebuvo tokio rimto sprendimo pradėti kurti „TikTok'e“. Jeigu man kyla idėja – aš imu ir darau. Nenoriu to daryti per prievartą, kad tai atrodytų kaip koks darbas, tad filmuoju tik tada, kai man smagu tai daryti.
Apskritai apie šią platformą sužinojau tada, kai ji pasikeitė pavadinimą iš „Musical.ly“, o tai sutapo su pirmojo karantino pradžia – 2020 metų kovo mėnesį. Pamačiau, kad plinta jos populiarumas, bet vis neprisiruošdavau ko nors ten įkelti.
Galiausiai nusprendžiau kurti vaizdo įrašus apie įvairias juokingas gyvenimiškas situacijas, kurios yra artimos daugumai.
– Ar daug laiko praleidi, kol juos sukuri?
– „TikToko“ įrašai neužima daug laiko, bet mano kuriamos parodijos, kurios susijusios su Gyčiu Ivanausku, Juste Arlauskaite-Jazzu ir Toma Vaškevičiūte, tikrai kainuoja pastangų.
Parodijas sugalvojau kurti po „Eurovizijos“, kai supratau, jog noriu skleisti kokybiškesnį turinį, panašų į interviu. Ėmiau karpyti įrašus ir juos montuoti taip, kad atrodytų, jog aš kalbinu šiuos žmones.
Žmonėms labai patiko šis komedijos žanro turinys, kuris, beje, iki šiol niekur nebuvo naudojamas. Netgi galėčiau užpatentuoti šią idėją (šypsosi).
– Regis, tavo kuriamas turinys sulaukia nemažai reakcijų, o ir žinomi žmonės, kurie pasirodo filmukuose, juokiasi ir jais dalijasi, atrodo, kad jiems patinka. Ar gauni daug žinučių su reakcijomis?
– Sulaukiu, visada. Žmonės sako, kad būtent tie vaizdo įrašai, kurie buvo kuriami su Toma Vaškevičiūte, Gyčiu Ivanausku ir Jazzu, yra skirti vyresnio amžiaus auditorijai, pilnamečiams. Džiaugiuosi, kad patiko ne tik mano sekėjams, bet ir paminėtoms garsenybėms, kurios turi puikų sarkazmo ir juodo humoro suvokimą. Tai mus labai suartino, tapome labai gerais bičiuliais. Iš jų gavau stiprų palaikymą bei pagyrimų.
– Po to, kai pradėjai rodytis televizijoje, tave ėmė supti garsūs žmonės, padaugėjo aplinkinių dėmesio. Ar tau patinka būti dėmesio centre, ar neerzina dažnesni pranešimų signalai telefone ir žvilgsniai gatvėje?
– Aš visada buvau tas žmogus, kuriam norėdavosi dėmesio, tad net nevalingai elgdavausi taip, kad jo gaučiau. Kai kurie galvoja, kad aš tik išsidirbinėju ir nieko rimto nedarau. Bet nematau prasmės į gyvenimą žvelgti neigiamai.
Šiam požiūriui mane kažkiek įkvėpė Gytis Ivanauskas, kuris man yra autoritetas. Ta jo frazė „Nu i kas“ man padėjo kitaip į viską žvelgti. Kodėl mes patys turime apsunkinti sau situaciją?
Jeigu mano kitiems gal atrodantys kvaili ar durni išsidirbinėjimai kai kuriems žmonėms pakelia šypseną, man tai yra didelis pasiekimas.
– Dabar jau aišku, kas tau padeda išlikti pozityviam...
– Taip, ir netgi pradėjęs dalyvauti projekte „Šok su žvaigžde“ klausiau, kodėl turėčiau pasikeisti atėjęs į kitą aplinką, juk žmones žavi tai, koks aš esu – tikras – ir kai atiduodu save. Pastaruoju metu sulaukiu pastabų dėl savo elgesio, bet juk man tik 20 metų, aš džiaugiuosi gyvenimu. Kai aplinkui vien negatyvas, man norisi ką nors pralinksminti.
Gal aš nesu geriausias šokėjas, nors tikrai stengiuosi parodyti geriausią rezultatą, tai bent džiaugiuosi, kad mano gera nuotaika kam nors sukelia šypseną.
Manau, kad nieks nėra kaltas dėl to, jog man sunku šokt, tai kodėl turėčiau tai parodyti? Aš nevaidinu aukos ir dirbtinai neprašau palaikymo, juk niekam neįdomu.
Kaip kažkada po vieno iš mano pasirodymų sakė Saulius Prūsaitis, tokia yra atlikėjo ir apskritai scenos žmogaus dalia – nieks mūsų neužjaučia. Turi ateiti, parodyti ir viskas. Koks esi – toks, dėl to tokį ir myli. Todėl nežadu keistis – aš esu aš ir tą vėliavą nešu.
– O ko tikėjaisi eidamas į šokių projektą?
– Galiu pasakyti, kad niekada nieko nesitikiu, nes manau, kad lūkesčiai yra barjeras. Juk, pavyzdžiui, jeigu mano svajonė yra surinkti „Žalgirio“ areną ir man vieną dieną pavyksta tai padaryti, tai ką, jau viskas? Daugiau nieko nebus?
Dėl to niekada neapsiriboju, o einu ir darau. Lūkesčių neturėjimas mane priveda prie stebuklingiausių ir nuostabiausių akimirkų.
Taip buvo ir su realybės šou „Burbulas“. Pamenu, man paskambino ir paklausė, ar noriu dalyvauti projekte, kuris truks tris mėnesius, ar spėsiu suderinti su studijomis ir darbais (tuo metu dirbau kultūros centre renginių organizatoriumi ir vedėju, po šou išėjau, nes norėjau pilnai atsiduoti muzikai).
Aš net nieko nepagalvojęs pasakiau – taip. Net nesvarsčiau, ką man sakys žmonės iš universiteto ar iš darbo. Galvojau, kad jeigu lemta, tai turi įvykti. Kartais džiaugiuosi, kad per daug neabejoju – gal jei būčiau daug svarstęs, neturėčiau to, ką turiu dabar.
– O su kuo dar palaikai ryšį iš „Burbulo“?
– Su visais. Gerai sutariu su Radžiu, su Mariumi Jampolskiu. Jis man davė labai daug patarimų apie aktorystę ir elgesį scenoje, kuriuos pritaikau ir gyvenime. Taip pat apie muzikinę veiklą labai daug kalbėjomės su Fara. „Burbulas“ davė labai daug pažinčių ir patirties.
– Iš tikrųjų, labai smagu, kad galėjai mokytis iš scenos grandų. O vis dėlto, kai jau tiek daug visko išbandei, kas tau labiau patinka – šokti, ar dainuoti?
– Man atrodo akivaizdu, kad esu labiau linkęs dainuoti. Šokti man visai gerai pavyksta, nors mano kūnas nėra pripratęs prie tam tikro judesio ar pasisukimo, tai kartais būna nerviukų. Bet susikaupiu ir pavyksta. Džiaugiuosi, kad mano kūnas gali išsukti klubą ar pajudėti, tai viskas žymiai lengviau.
Viską darau iš malonumo. Pamenu, draugė išmoko padaryti špagatą, aš jai pasakiau – pamatysi, po mėnesio ir aš padarysiu. Taip ir nutiko. Man daug kas įdomu, o manau, kad kol žmogui įdomu – jam nėra ribų.
– Kaip įsivaizduoji savo karjerą ateityje? Galbūt planuose – dar vienas bandymas „Eurovizijos“ atrankoje?
– Kalbant apie „Euroviziją“, dar neturiu atsakymo. Dabar noriu toliau kurti muziką ir netrukus turėsiu vieną grandiozinę naujieną, kurią tikriausiai paskelbsiu iki Kalėdų.
