Šioje Centinės Afrikos šalyje Margarita atsirado atsitiktinai: Paryžiuje gurkšnodama kavą su bičiuliu prasitarė žiemą savanoriškai Nepale vaikus mokiusi anglų kalbos ir svajojanti apie panašią humanitarinę misiją Afrikoje. Šis lietuvei pasiūlė padirbėti vienoje iš savo tėvo, islamo dvasinio lyderio Aga Khano, Ugandoje įsteigtų mokyklų. „Išvažiavau padėti vargšams, o patekau tikriausiai į brangiausią Afrikos mokyklą! Mokinius į ją asmeniniai vairuotojai atveža limuzinais, lydi auklės, – juokiasi prisimindama, kad tas vaizdas šokiravo. – Susikrimtau, pradėjau galvoti: negi dėl to reikėjo taip toli keliauti. Juk pamatyti, kaip dirba brangios mokyklos, galiu ir Prancūzijoje ar Lietuvoje. Po kelių dienų susiradau antrą darbą – kūdikių namuose. Ten tikrai reikėjo mano pagalbos, jaučiausi reikalinga.“
Sauskelnės kenkia potencijai
Daugiau kaip du mėnesius Margarita plušo „dviem frontais“. Nuo septynių ryto iki pietų su dar keturiomis mokytojomis prabangioje mokykloje keturiasdešimt mažylių mokė anglų kalbos. Margarita buvo sužavėta ten taikomos „Jolly Phonics“ mokymo sistemos veiksmingumo: visko mokomi per garsus, ketverių metų pypliai jau pradeda neblogai skaityti, rašyti. Per kūno kultūros pamokas jie užsiima tekvondo arba yra vežami į gražų baseiną, o vesti muzikos pamokų ateina gitara, fleita, kitais muzikos instrumentais grojantys mokytojai.
Po pietų Margarita patekdavo į kitokį pasaulį. Kūdikių namai, kuriuose dirbo, – labai skurdūs. Juose iki trejų metų augantys vaikai – ligoti: daugelis serga maliarija, tuberkulioze, AIDS. Margarita ir kiti savanoriai padėjo ten dirbančioms moterims prižiūrėti kūdikius: juos maitino, vystė. Kadangi sauskelnes naudoti per brangu, be to, afrikiečiai mano, kad jos berniukams mažina potenciją, vaikai vystomi į rankšluostukus.
„Vieną dieną atvežė septynių dienų dvynukus. Jų tėvai mirę nuo AIDS, o vaikus kažkas išmetė į šiukšlyną... Berniukai buvo vos gyvi, net nesugebėjo čiulptuku iš buteliuko traukti pieno, – Margaritą matytas vaizdas sukrėtė. – Greitai juos išgabeno į ligoninę. Kai nuvažiavau mažiukų aplankyti, mane išvarė: manė, kad esu žurnalistė. Baltieji vietiniams skirtose ligoninėse nepageidaujami: jiems yra atskiros gydymo įstaigos.“
Įkando nuodingas voras
Ligoninėje matė vaiką su beveik tokio pat dydžio kaip paties galva augliu. Kai atžalą spaudžiančios moters paklausė, kas jam, ši paaiškino, kad įkando voras, o ji kurį laiką vaiką gydė žolėmis…
Dėl voro įkandimo ligoninėje, tiesa, baltųjų, buvo atsidūrusi ir Margarita. Iš pradžių, kai jai pradėjo niežėti visą kūną, manė, kad nors ir geria vaistus, bus susirgusi maliarija. Kai gerokai šoktelėjo temperatūra ir nuėjo pas gydytoją, šis nustatė, jog įkando voras.
Kitąsyk į medikus teko kreiptis ir dėl virškinimo trakto viruso. „Per tas dienas, kol namuose gulėjau lovoje, durys neužsidarė nuo susirūpinusių mano sveikata kolegų, kaimynų, naujų pažįstamų srauto. Jie man nešė gėles, tortus ir nuoširdžiai domėjosi, kaip jaučiuosi“, – manekenė nuolatos jautė vietinių geranoriškumą ir draugiškumą. Lietuvę kolegė net buvo pakvietusi į savo vestuves.
Regimi kasdienio gyvenimo vaizdai Margaritai ne kartą kėlė siaubą ir neviltį. Jai sviro rankos suprantant, kad yra bejėgė ką nors pakeisti.
Vaišino keptais žiogais
Ugandos sostinėje Kampaloje Margarita bendrabučio butuku dalijosi su toje pačioje mokykloje trečius metus dirbančia škote muzikos mokytoja. Nors nebuvo karšto vandens, nuolatos neribotam laikui dingdavo elektra, bėgiodavo vorai ir tarakonai, gyvenimo sąlygos negąsdino. Prasčiau su maistu. Tradicinis Ugandos patiekalas matoke – žalių bananų, kurie skoniu labiau primena daržoves nei vaisius, košė jai pasirodė sprangi ir nevalgoma. Tik iš mandagumo prisivertė nuryti skrudintą žiogą – kolegos jais bandė pavaišinti kaip gardėsiais. „Vietiniai valgo neaiškias šaknis, baltųjų skruzdžių padažą, daug ožkienos, kurios specifinis kvapas – be galo stiprus. Aš tokių delikatesų vengiau“, – juokiasi Margarita. Į Europą ji grįžo sulysusi šešiais kilogramais.
Uganda – tikra juodoji Afrika. Manekenė baltųjų retai sutikdavo net sostinės gatvėse. Nors jų ten yra: dirba tarptautinėse organizacijose, humanitarinėse misijose, kuria verslą. Kur nors pasirodžiusi aukšta šviesiaodė visada sulaukdavo dėmesio. „Net eidama mieste kartais girdėdavau man pavymui šūktelint „muzungu“ – baltoji. Bet ne piktai – greičiau su nuostaba. O kaimuose mane pamatę vaikai ne kartą pradėjo verkti, bėgti: jie nebuvo matę balto žmogaus, – kvatoja prisimindama. – Kartą keliaudama užsukau į pigmėjų rankdarbių krautuvėlę. Iš jų reakcijos atrodė, kad išvydo ateivį iš kosmoso: išsižiojo ir pusvalandį be jokio gėdos jausmo mane tyrinėjo. Tokios nuostabos seniai nebuvau mačiusi… Man irgi norėjosi gerai apžiūrėti tuos neįtikėtino mažumo – man iki bambos – žmogeliukus, bet buvo nepatogu.“
Į palapinę „prašėsi“ begemotas
Kampala – neįspūdingas miestas be senamiesčio. Jame dangoraižių paunksnėje driekiasi lūšnynai. Todėl nors pasibaigus darbo savaitei jausdavosi pervargusi, savaitgaliais Margarita kur nors išvažiuodavo. Turėjo minčių aplankyti kaimyninį Kongą, bet buvo įtikinta, kad keliauti vienai merginai ten nesaugu. Tačiau pamatyti Ugandą – jokių problemų! Tik nėra galimybės rinktis vidutiniškai brangias ir komfortiškas išvykas: organizuojamos kelionės arba labai pigios, be patogumų, arba ypač prašmatnios, aišku, ir už atitinkamą kainą… Margarita daugiausia rinkdavosi pigųjį variantą, dardėdavo autobusais su vietiniais, nakvodavo palapinėse. „Porą sykių buvo labai baisu… Gidai mus įspėjo, kad į palapines neimtume maisto, nes jo kvapas privilioja laukinius gyvūnus. Kartą aš vis tiek pasiėmiau šokoladuką. Ir tą naktį į mano palapinę bandė įsiveržti begemotas. Iš animacinių filmukų esame susidarę įspūdį, kad tai draugiški gyvūnai. Iš tikrųjų – labai aršūs. Nuo palapinės jį nuvijo triukšmą išgirdęs stovyklos prižiūrėtojas.“
Kitą sukrėtimą patyrė sugalvojusi su vietiniais paplaukioti Nilu: plaustas apvirto, prastai plaukianti mergina atsidūrė po juo, pateko į verpetą ir vos nenuskendo. Bendrakeleiviai ją iš vandens ištraukė be sąmonės...
Net eidama mieste kartais girdėdavau man pavymui šūktelint „muzungu“ – baltoji. Bet ne piktai – greičiau su nuostaba. O kaimuose mane pamatę vaikai ne kartą pradėjo verkti, bėgti: jie nebuvo matę balto žmogaus.
Raganavimas ir netikri pranašai
„Kartais viena miegodama palapinėje prisigalvodavau visokių baisybių: kad niekas nežino, kur aš esu, kad vietos raganiai nupjaus galvą ir manęs niekas niekada neras“, – dabar jai tai atrodo linksma, o tada šiurpios mintys į galvą lįsdavo neatsitiktinai: Ugandoje klesti raganavimas. „Laikraščiuose dažnai pasirodo žinučių, kad vėl rastas vaiko kūnas nupjauta galva. Jas raganiai naudoja aukojimo ritualams. Ten įprasta susirgus pirmiausia kreiptis ne į medikus, o eiti pas žynius, – pasakoja Margarita. – Yra tokių, kurie už kelis tūkstančius dolerių pažada išgydyti net AIDS. Tokioms apeigoms ir aukojami žmonės. Spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai žmogaus galvą tam, kad geriau sektųsi verslas, paaukojo net advokatų kontora! O gyvulių aukojimas – paprasta kasdienybė. Ugandiečiai labai naivūs. Ten lengva tapti pranašu.“
Kas, išgirdęs tokių istorijų, norės keliauti į ir taip mažai žinomą šalį?! Pustrečio mėnesio ten praleidusi manekenė pabrėžia, kad gyventi ir keliauti tikrai nepavojinga ir nebaisu, o pamatyti yra ką. Uganda – viena iš trijų pasaulio šalių, kuriose dar gyvena gorilų. Margarita buvo nuvykusi jų pažiūrėti: „Nerealus jausmas. Sėdi džiunglių tankumoje netoli jų, stebi, kaip šitie nykstantys gyvūnai gyvena, ir atrodo, kad visą amžinybę taip galėtum būti. Tačiau galima tik valandą…“
Ugandos gamta – nenusakomo grožio. Verta ten keliauti vien dėl jos. „Esu mačiusi daug pasaulio, bet niekur nebuvo gražiau negu Ugandoje, – tvirtina. – Ji dar nenuniokota turistų. Ten jautiesi atradėjas.“