Visgi, A.Kulitaitės teigimu, ši kelionė nepraslydo ir populiaraus „Discord“ forumo vartotojoms, manančioms, kad, jei jau žmonės kartu keliauja, vadinasi ir dalinasi kažkuo daugiau.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado galimybė savanoriauti Ugandoje?
A.Kulitaitė: Jau pusę metų dirbu su organizacija „Active Youth“. Atsiradus projektui Ugandoje, jo organizatoriai, darę atranką pagal charakterio savybes, darbo pobūdį bei ankstesnes praktikas, pamatė, kad šiam projektui tikčiau ir pasiūlė vykti. Sutikau nedelsiant ir gavau užduotį – į porą pasiimti žmogų, kuris fotografuoja, filmuoja ir kuriam nėra svetimi socialiniai projektai. Mano bendražygė Neringa Rekašiūtė vykti negalėjo, todėl antras į galvą šovęs žmogus buvo Rokas, nors jo, realiai nelabai ir pažinojau. Tiesiog pajutau, kad tiktų.
R.Darulis: Vieną dieną man paskambino Agnė ir paklausė – Rokai, gal nori vykti padirbėti į Ugandą? Pasiūlymas suintrigavo, todėl ilgai nesvarstęs sutikau.
– Ar tai buvo jūsų pirmoji patirtis savanoriaujant? Kodėl nusprendėte prisidėti būtent prie tokio pobūdžio projekto?
R.Darulis: Taip, pirmoji. Labai mėgstu neįprastas, iššūkių pilnas keliones, o Uganda tokia vieta, į kurią šiaip nelabai žmonės planuoja vykti, o ir maža tikimybė atsitiktinai patekti. Taip pat mano gyvenime dabar yra toks periodas, kai aš labai noriu atrasti naujas vietas, žmones bei patirti naujus potyrius. Dargi šioje ekspedicijoje turėjau puikias galimybes panaudoti savo įgūdžius geriems tikslams ir pažinti naują kultūrą.
Nujaučiau, kad kelionė bus nelengva tiek fiziškai, tiek emociškai: prieš tai buvau keliavęs po Keniją, Pietų Afrikos Respubliką, bet kelionė į Ugandą buvo vis tiek sunkesnė, nei tikėjausi.
A.Kulitaitė: Savanorystės veikla man jau pažįstama kelerius, o gal ir daugiau metų. Lietuvoje esu dirbusi su keliomis gyvūnų prieglaudomis, esu turėjusi porą projektų su senelių namais, o prieš kiekvienų mokslo metų pradžią kartu su Ieva Krivickaite renkame nepasiturinčių šeimų vaikams reikiamas priemones mokyklai. Rudenį savanorystės paragavau ir užsienyje – vykau į Argentiną, o pasiūlymas į Ugandą pasirodė kaip didžiausias iš turėtų iššūkių emociškai ir fiziškai. Taigi, negalėjau to praleisti.
– Kaip atrodė jūsų dienos ir pati savanorystė? Kokia veikla užsiėmėte, kokiems žmonėms ir kuo padėjote?
A.Kulitaitė: Tvarkaraštis buvo įtemptas nuo ryto iki vakaro: pirmomis dienomis pažindinomės su organizacijomis, jų žmonėmis, kad susidarytume įspūdį savo akimis, o likusias dirbome. Viena iš mano užduočių vykstant į ekspediciją buvo apie ją kalbėti socialiniuose tinkluose. Dėl to gavau nemažai įvairialypių komentarų apie šią kelionę ir veiklą joje. Mane nustebino, jog Lietuvoje savanorystė Afrikos žemyno šalyse suprantama tik labai dramatiškai: savanoriai maitina alkstančius ir globoja nelaimingus vaikus – tarsi baltieji gelbėtojai.
O būtent tokio požiūrio į savo veiklą niekada neleistų mums nei organizacija, tuo labiau – mes patys sau. Mūsų ekspedicijos tikslas – bendradarbiaujant su vietinėmis bei Indijos ir Argentinos organizacijomis apžvelgti socialinius Ugandos verslus, jų esamas problemas ir sprendžiant jas skatinti progresą.
Žinoma, nepaisant to, kad misija buvo visai kitokios, negu įprasta manyti, krypties, nepraleidome progos aplankyti kelių mokyklų bei vaikų namų, nes baltieji Ugandos miesteliuose – vis dar didelė pramoga. Patys vietiniai kuratoriai prašydavo mūsų atvykti į mokyklas, nes vaikai jose džiaugiasi bet kokiais svečiais.
– Tai kokia ten realybė? Kokie pirmi įspūdžiai? Sukrečiantis skurdas, milžiniškas gailestis vaikams? O gal ne viskas taip blogai?
R.Darulis: Pirmasis įspūdis – kiek daug spalvų ir koks didelis chaosas. Minios žmonių, pilnos gatvės automobilių ir motociklų, degėsių kvapas visame mieste, gatvės pilnos šiukšlių ir dulkių.
Kampala kontrastinga: čia yra labai prabrangių rajonų, bet yra ir visiškų lūšnynų, kurie ir sudaro didžiausią miesto dalį. Vidurinysis sluoksnis čia neegzistuoja: yra turtingieji ir vargšai, o tai jaučiasi ir mieste – šalia dangoraižio stovi molinė lūšnelė. Tačiau ten gyvenimas vyksta visu pajėgumu, todėl nors ir gailestis kyla skaitant statistikas apie šią šalį, šis jausmas išnyksta pamačius gyventojų šypsenas. Ugandos klimatas dėkingas – čia nuolat šviečia saulė, karšta, žemė derlinga, o namelį galima pasistatyti tiesiog iš molio.
– Tikriausiai ugandiečių kultūra turėjo stebinti jus kiekviename žingsnyje. Kokie dalykai jums kėlė šoką? O ko iš jų mokėtės?
A.Kulitaitė: Turbūt pirminis susidūrimas žvilgsniais tarp lietuvių įvyko tada, kai atvykę į sostinę Kampalą supratome, kad šiukšliadėžių čia iš tiesų beveik nėra. Žmonės viską tiesiog meta ant gatvės. Pamenu, kažkada pamačiau iš krautuvės išeinantį vyrą, nešiną šiukšliadėže. Jau nudžiugau, kad matau šį dalyką, o jis ėmė ir visą ją išpylė į gatvę prie įėjimo.
Taip pat pirmomis dienomis buvo sunku priprasti prie jų ritmo ir toleruoti vėlavimą. Ugandiečiai nėra punktualūs, kaip tik – mėgsta vėluoti ir net vėluodami neskuba. Bet vienas vietinis lyg pasiteisindamas pasakė, jog labai skubant – pražiopsoma dabartis ir, kaip apmaudu būtų mirti gyvenimą paskyrus vien ateičiai. Prie ugandietiško laiko suvokimo įpratome, o atsipalaidavimo savo šiaurietiškame skubėjime, tikiu, ir namo parsivežėme.
– Įdomu, ar Ugandoje daug feminizmo apraiškų, kurios tau, Agne, nesvetimos? Kaip čia žiūrima į moteris?
A.Kulitaitė: Feminizmo apraiškų? Norėčiau, kad tokių būtų ir su laiku jos tik didėtų. Deja... Moterų padėtis šioje šalyje mane ir pykdė, ir kėlė liūdesį. Mažesniuose Ugandos miesteliuose dar populiari ankstyva santuoka, o tai reiškia, kad už vyro ištekinama vos keliolikos metų mergaitė. Kuri, dar pati būdama vaiku, turi suteikti gyvybę kitam vaikui.
Edukacijos stoką dažniausiai taip pat patiria moteriškosios lyties atstovės, nes tėvai į dukras žiūri kaip į kažkieno būsimas žmonas ir mamas, todėl reikiamybės ją išleisti mokytis nelabai mato. Būtent dėl žinių stokos mergaitės nesupranta savo anatomijos, todėl prasidėjus menstruacijoms – gėdijasi savo kūno ir dažnai neturi pinigų priemonėms nusipirkti.
Tada ieško, kas jas išlaikytų ir tų priemonių nupirktų. Ir nors atrodo, problemų jau gana – čia dar ne pabaiga. Ugandoje vyrauja vyrų poligamija: dažnas vyras turi ne vieną, o kelias šeimas, todėl čia apstu vienišų daugiavaikių mamų. Kadangi vaikų teisių įstatai čia itin silpni, visa finansinė ir globos atsakomybė nugula ant mamos pečių.
– Dažnai savanorystė tampa išeitimi tiems, kurie nori suderinti naujas patirtis, galimybę pamatyti pasaulį bei kiek geriau pažinti save patį. Gal ir jums šis projektas tapo laipteliu į geresnį savęs pažinimą, supratimą, ko norite iš gyvenimo, kas jums svarbu? Grįžote iš Ugandos kuo nors kitokie nei išvykote?
R.Darulis: Šios kelionės dėka parsivežiau dar stipresnį įvertinimą visko, ką mes turime čia, namuose. Kad ir kaip kai kurie mėgsta peikti Lietuvą ir sakyti, kad pusė šalies gyvena skurde, manau, jie nėra matę tikrojo skurdo.
Mes gyvename neįtikėtinai gerai lyginant su didele dalimi viso pasaulio. Ugandoje gali pamatyti, kad gyvenimas gali būti ir visai kitoks, žymiai paprastesnis. Bet tai nėra blogas dalykas, nes tai į perspektyvą sudeda visus patogumus ir privalumus, ką turime mes. O taip pat mes labai stengiamės auginti savo šalį ir per paskutinį trisdešimtmetį tikrai daug užaugome. Visiems, kas mano kitaip, labai siūlyčiau pakeliauti daugiau po pasaulį ir praplėsti savo akiratį.
A.Kulitaitė: Pritariu Rokui. Grįžus, o dar ir būnant pačioje kelionėje, meilė ir padėka tam, ką turi savo gyvenime, labai išaugo.
– Iš Jūsų socialinių tinklų buvo galima suprasti, kad projektui pasibaigus, Ugandoje likote toliau. Kodėl?
A.Kulitaitė: Taip, projektas truko 10 dienų ir kai visi dalyviai išsiskirstė, mes su Roku buvome nusprendę dar 5 dienas papildomai pažinti Ugandą iš turistinės pusės.
R.Darulis: Atvykę tokį tolimą kelią norėjome pažinti šalį kiek plačiau, ne tik per savanorystės prizmę dirbant su socialinėmis organizacijomis, bet ir patyrinėti šalies gamtą.
– Ką nuveikėte, kokių nuotykių patyrėte?
R.Darulis: Pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Ugandos laukinę gamtą. Smagūs ir nelabai nuotykiai sekė mus kasdien: kelionėje tai vienas, tai kitas buvome vis apsinuodiję nuo vietinio maisto, vėliau buvome apgauti ir apvogti vairuotojo, kurį samdėme kelionei į safarį.
Kaip tik prieš kelias dienas vienoje Ugandos turizmo grupių pamatėme pranešimą, jog jis suimtas už apgavystes... Vieną iš paskutiniųjų dienų grįžtant į sostinę Kampalą, mūsų autobusas sugedo. Supratę, kad pagalbos galime sulaukti tik po kelių valandų, nusprendėme tranzuoti.
Džiaugiamės, kad susitranzuoti greitai pavyko, tik džiaugsmą greitai pakeitė baimė, supratus, kad važiuojame su kontrabandininkas. Po valandos kelio mūsų naujasis autobusiukas sustojo viduryje niekur – aplink nei žmonių, nei namų, o priešais jį – benzinvežis su Kongo numeriais iš kurio buvo kraunami dideli ir akivaizdžiai sunkūs maišai.
Žinojom apie Konge vykstančius dažnus turistų pagrobimus, todėl tik meldemės neatsidurti viename iš maišų ir siuntėme draugams savo buvimo vietą, autobuso numerius, tik jie visko iš pradžių rimtai nepriėmė, juokėsi.
A.Kulitaitė: Per kelias dienas su Roku patyriau daugiau nuotykių nei su kokia gera drauge per metus. Atrodo, esame apsupti ramios aplinkos, kur jau nieko nutikti mums tikrai negali ir staiga į automobilį pro langą įlipa didelis babuino patinas... Įvairių nuotykių buvo, juokinga dabar atsiminti, nors ne visi jie tą akimirką mums buvo juokingi. Grįžimas į Lietuvą irgi buvo sudėtingas: visame Ugandos oro uoste staiga dingo elektra, skrydis vėlavo, o bilietai buvo rašomi ranka – pirmą kartą mačiau tokį atvejį.
– Sekėjai Instagrame galėjo matyti jūsų susitikimą su Ugandoje gyvenančiais lietuviais. Kokios šių tautiečių istorijos, atviliojusios sparnus nuleisti tokioje tolimoje ir egzotiškoje šalyje?
A.Kulitaitė: Jie su mumis susiekė per Instagramą, visai netyčia užmatę, jog keliausime į Ugandą. Evelina su Vytautu čia gyvena jau pusantrų metų ir po metų jau labai tikisi sugrįžti į gimtąjį Kauną, sakė, jaučiasi labai pasiilgę. Vytautas gavo gerą darbo pasiūlymą kompanijoje dirbančioje su elektroninės technikos perdirbimu Afrikos žemyno šalyse, o Evelina atsikraustė kartu ir labai greitai pradėjo dirbti kitoje tarptautinėje įmonėje. Uganda tikrai nėra populiari emigracijos kryptis, Ugandos lietuvių – vos keturi.
– Kokias vertingas pamokas savanorystė suteikia? Gal galite patarti, nuo ko pradėti, jei skaitytojas norėtų sekti jūsų pavyzdžiu ir tapti savanoriu Afrikoje?
A.Kulitaitė: Manau, kad pirmiausia reiktų pačios savanorystės „paragauti“ Lietuvoje, prisijungti prie kelių projektų ar įstaigų veiklų ir pajusti, ar ši veikla tau. Juk tai dažnai reikalauja ne tik fizinių, emocinių jėgų, bet ir bendravimo su visiškai skirtingais žmonėmis, o kartais bendro tikslo siekimo su kitokį požiūrį turinčiais. Tai reikalauja kantrybės. Įtraukus save ten, kur reikalaujama iššūkių – užsigrūdini, o taip pat ir kai kurios ištinkančios situacijos leidžia labiau pažinti save.
– Kokie tolimesni jūsų planai? Gal po šios kelionės savanorystė taps tam tikra tradicija kiekvienais metais?
R.Darulis: Manau, kad savanorystė – nuostabus dalykas, tik pirmiausia reikia savęs paklausti, kokius įgūdžius aš turiu geresniam rezultatui pasiekti arba kuo galiu būti naudingas. Ar kiekvienais metais tai darysiu? Negaliu atsakyti, bet ateityje norėčiau vėl turėti galimybę vykti į iššūkių pilną kraštą, pažinti visai kitokią kultūrą ir bent kažkiek prisidėti prie jos gerovės.
A.Kulitaitė: Tradicijos turėti niekada neplanavau, bet atrodo, kad ji kuriasi pati. Šiuo metu daug skaitau apie savanorysčių programas Australijos, Azijos ir vėlgi – Afrikos žemyno šalyse vasarai. Dauguma savanorysčių programų nėra pigios, todėl dairausi sau tinkamiausio varianto. Viena iš atsirinktų kaip variantas – Malaizijos saloje, pas daugumai gerai pažįstamą lietuvę...
– Jokia paslaptis, kad ne visi pagarbiai žiūri į savanorius, ypač garsesnius žmones. Pasak kritikų, kodėl negalime pagelbėti žmonėms ir pas mus tikrai rastume, kam padėti, be to, dažnai bet kokie žinomesnių žmonių veiksmai vertinami įtariai, neva jie siekia reklamos, populiarumo. Ar patys nesulaukėte panašių kandžių replikų?
Rokas: Aš tiesiogiai tokių replikų nesulaukiau, bet toks požiūris tikrai vyrauja. Kartais tos reklamos reikia organizacijoms, kurios ir renka ta finansavimą savanoriams, tad žmonės turi suprasti, jog visi kas vyksta savanoriauti, aukoja savo laiką ir vienaip ar kitaip prisideda prie pagalbos.
Agnė: Be abejonės mūsų savanorystė, o vėliau ir kelionė nepraslydo pro akis populiariaus „Discord“ forumo vartotojoms. Jos pasisakė temomis nuo savanorystės peripetijų, elgesio Afrikos žemyne, aprangos būnant ten ir, žinoma, mūsų romano su Roku. Juk jei žmonės keliauja dviese, jie neabejotinai vienas su kitu ir miega. Ir čia jos atspėjo! Buvo kartų, kai dalinomės ta pačia lova, tik vat be miego daugiau lovoje nieko ir nevyko. Ot būsiu šansą pramiegojus...
Policijos tyrėjų vietoje sunerimčiau: tos moterys tuoj užims jų pozicijas, o po to kokia Videometra išleis kažką panašaus į Netfli'xo „Don't Fuck with Cats: Lithuania edition“ versiją. O jei rimtai, būnant kažkiek atpažįstamu veidu tikėtis, jog nesulauksi kritikos – išties naivu. Savanoryste užsiėmiau dar tada, kai tie patys kursiokai pavardės mano neatsimindavo ir dažnai Kulikauskaite pavadindavo, todėl planuoju daryti, tai, kas patinka ir toliau. Juk jei ne vienerius metus pakliūnu į projektus, gal tai įrodymas mano ten nuveikiamų darbų?
