Anželika, neseniai pasidalijote netikėta žinia – laukiate pirmagimio. Kaip jaučiatės šiuo periodu?
Dabar jaučiuosi labai gerai – ir nuotaika puiki, ir laukimas daug lengvesnis. Pirmas trimestras buvo sudėtingas (šypsosi).
O kaip reagavote į žinią, kad sulauksite pirmagimio?
Anksčiau buvau visiškai įsitikinusi, kad vaikų niekada nenorėsiu. Norėjau gyventi sau, keliauti ir niekada nejaučiau to mamiško instinkto. Atsimenu, net mano klientės man sakydavo: „Pajausite tą instinktą, kai sutiksite tinkamą vyrą“. Visada į tai numodavau ranka, o štai ėmė ir atsitiko.
Kai susipažinome su mylimuoju, pradėjau mąstyti, kad jis bus mano vaikų tėvas. Taip pat jautėsi ir jis. Nuo pradžių žinojome, kur einame. Tiesa, gal nesitikėjome, kad taip greitai viskas susiklostys, o ir artimieji galvojo, kad teks palaukti dar kokius dvejus ar trejus metus (juokiasi). Bet tu planuoji, o Dievas juokiasi – kadangi jautėme, kad esame vienas kitam skirti, nesisaugojome, tad taip ir nutiko.
Nieko neįtariau, bet vieną dieną ateina vyras ir sako: „Kažkaip tu pasikeitei, pasidaryk nėštumo testą.“ Aš sakiau, kad ne, dar nieko nebus, netikėjau, kad tai gali nutikti. Bet galiausiai testas parodė teigiamą rezultatą, o aš iš to pasimetimo tiesiog verkiau. Niekaip negalėjau suvokti, kad viskas vyksta jau dabar.
Gal todėl pirmuosius mėnesius man buvo visokių jausmų. Buvo šokas ir visokių dvejonių,
