Savanoriauti Ukrainos ir Lenkijos pasienyje Jovita Balčiūnaitė ir Richardas Jonaitis nusprendė jau pačią pirmą karo dieną. Kovo 29-osios naktį jie su Richardu atvažiavo į Ukrainos ir Lenkijos pasienį, o 30-ąją jau kibo į darbus. Šįkart pora žada būti iki balandžio 11 dienos.
„Na, aš tiesiog negalėjau nieko nedaryti, kai visai šalia vyksta tokie siaubingi dalykai“, – Jovita teigė 15min portalui.
„Žinoma, prisidėti prie pagalbos galima įvairiais būdais: aukoti organizacijoms, rinkti humanitarinę paramą ar priglausti pabėgėlių šeimą. Mes, kaip ir likusi dalis Lietuvos prisidėjome aukomis, bet, matyt, aš jau toks žmogus, kad norisi padėti ir veiksmais. Galvojome tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti iki sienos, o ten jau žiūrėti, kuo galime būti naudingi.
Deja, Richardui pasiūlė darbą. Tuomet savanoriauti nuėjau į skambučių pagalbos centrą, kur skambina žmonės, priglaudę ukrainiečius, ar patys ukrainiečiai. Vėliau, kai Richardas darbus baigė, susisiekė su organizacija „Stiprūs kartu“ ir taip mes atsidūrėm Ukrainos – Lenkijos pasienyje.“
Aktorė teigė, kad pasienyje praleidžia beveik 24 valandas per parą, kadangi jiedu įsikūrė viešbutyje, esančiame 20 km nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos. Veiklų, kuriomis ten užsiima savanoriai, yra įvairių.
Organizacija viešbučio patalpose įrengė laukimo salę pabėgėliams. Ten ir vyksta Jovitos pagrindinė veikla. Kiti savanoriai, kaip ir Richardas, mikroautobusais surenka žmones nuo sienos ir atveža, vėliau jiems Jovita pasiūlo karštos sriubos, pasirūpina užkandžiais.
„Stebiu, kad netrūktų maisto, saldainių vaikams. Padedu įvairiais klausimais, pavyzdžiui, higienos, palydžiu iki dušo, atsakau į jiems rūpimus klausimus. O kartais tiesiog išklausau.
Vėliau, dažniausiai vakare, išlydžiu žmones į autobusą. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Dažniausiai kyla savotiškas sąmyšis, erzulys, visi nori kuo skubiau išvykti, tad reikia padėti šį procesą sukontroliuoti.
Taip pat reikalinga pagalba sunešant daiktus į transportą ar tiesiog pasiūlant parankę vyresnio amžiaus žmonėms. Sykį ir kūdikį nešiau. Tuomet supranti, kaip stipriai šie žmonės yra nuo tavęs priklausomi ir kaip stipriai tavimi pasitiki“, – portalui 15min pasakojo J.Balčiūnaitė.
Paklausus, kokia buvo pati jautriausia akimirka visos savanorystės metu, pašnekovė tikino, jog išskirti yra sudėtinga.
„Vienos akimirkos išskirti neįmanoma, bet man skaudžiausia būna, kai atvyksta senyvo amžiaus žmonės. Atrodo, jie jau seniai susikūrė laimę savo šaly, užaugino vaikus, anūkus, dabar galėtų sėdėti kur nors savo sodelyje, auginti pomidorus ir džiaugtis senatve. Bet jie, sunkiai eidami, kai kurie pasiremdami lazda, lipa į autobusą ir keliauja į nežinią, į svetimą, jiems nepažįstamą kraštą.
Su savimi jie dažniausiai turi labai nedaug. Vakar išvyko 85-erių metų vyras su 83 metų žmona. Kai paklausiau kur jų lagaminai, kad padėčiau nusinešti iki autobuso, jie tarsi susigėdo, nes su savimi turėjo tik du paprastus celofaninius maišelius. Mačiau, ten buvo įsidėję pieno, kažkokius popierius, o vyras dar pasiėmė seną kryžiažodžių žurnalą. Va tada tikrai norėjosi verkti. Bet kas tada bus, jeigu savanorė žliumbs, o žmonės bėgantys nuo karo turės ją raminti.“
Išlikti stipriai Jovitai padeda tie patys žmonės. Ji sako, kad kai suvoki, kokioje jie padėtyje šiuo metu ir kaip drąsiai bei su didžiuliu dėkingumu mums priima situaciją, tada susiimi.
„Aš visų pirma atvykau jiems padėti, taip, dažnai išklausyti jų, kartais kartu paliūdėti, bet tikrai nepasiduoti“, – teigė pašnekovė.
Apskritai, į centrą atvykstantys žmonės aktorę dažnai stebina savo gerumu. Pavyzdžiui, kartą atvyko šeima ir atsivežė papūgėlę sumuštinių dėžutėje.
„Paprasčiausiai jie negalėjo panešti narvo, jis buvo per didelis. Tai bėgdami paukštelį įsidėjo į sumuštinių dėžutę. Žmonės nepaliko jos, nepaleido į laisvę, o pasiėmė drauge. Kai atvyko, labai išgyveno, kad augintinis iš streso nevalgo ir negeria. Galiausiai mes davėme jiems katino narvą ir gyvūnėlis ten atsigavo!
Tuo metu kita šeima atsivežė žiurkėną taip pat paprasčiausioje plastmasinėje dėžutėje, man, regis, nuo agurkų. O kiti – seną, sergančią žiurkę. Po poros valandų, atvyko dar viena, o galiausiai kažkas atsivežė ir katiną.
Tai mes juokavom, kad visas zoo parkas pas mus apsistojęs. Man atrodo, galima labai daug pasakyti apie žmones, kurie patys gelbėdamiesi nuo karo, keliaudami po įvairiausius pagalbos centrus, su savimi pasiima ir augintinius.
Viena šeima atvažiavo su keturiais šunimis ir katinu, man jų buvo taip gaila, kad padėjau surasti, kur apsistoti Lietuvoje, nuostabūs žmonės juos priėmė su visais gyvūnais. Ačiū jiems labai. Tačiau keliaujant iki Lietuvos šunys susirgo, vienas jau nebeišgyveno, bet ta šeima Lietuvoje padeda gydyti kitus, labai rūpinasi ir jaudinasi.
Visokio plauko čia gyvių. Kaip jau supratot nuo žiurkių iki šunų. Nuo visai mažyčių šuniukų iki labradorų ar Stafordšyro“, – savo pasakojimą apie savanorystę tęsė J.Balčiūnaitė.
Anksčiau, prieš išvykstant į 10 mėnesių kelionę, Jovita savanoriavo sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. O kai grįžo iš jos, prasidėjo pandemija. Tuomet ir pati susirgo Covid-19, dar būdama izoliacijoje, pradėjo skambinėti ligoninėms, klausinėdama, kuo galėtų padėti.
„Gal, kad persirgau be simptomų, jaučiausi labai drąsiai. Tuomet mane nusiuntė į pensionatą, padėti sergantiems seneliams. Vėliau prasidėjo migrantų krizė. Jiems taip pat reikėjo įvairios pagalbos. Šiuo metu mokau moteris iš Afrikos ir Artimųjų Rytų lietuvių kalbos. Aš nežinau, ar tikrai būčiau taip stipriai įsitraukusi į savanorišką veiklą, jeigu ne šios, viena po kitos, prasidėjusios nelaimės. Bet, kaip jau minėjau, man patinka padėti žmonėms konkrečiais veiksmais“, – portalui 15min sakė aktorė.
Ukrainos ir Lenkijos pasienyje Jovita ir Richardas žada savanoriauti iki balandžio 11-osios.
„O po to, žiūrėsim kaip dėliosis mūsų gyvenimas ir kaip stipriai dar būsim čia reikalingi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad pagalbos daugiau neprireiks, kad apskritai nebebus tokių centrų kur žmonės turi slėptis nuo karo. Nes karo tiesiog nebebus“, – vylėsi J.Balčiūnaitė.