Dėl darbo sovietmečiu iki šiol buldozerininku vadinamas Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) frakcijos Seime narys K.Uoka gali pretenduoti į protestų akcijų organizatorių lyderio vardą.
Dar Nepriklausomybės priešaušriu kaip Sąjūdžio tarybos narys vedęs žmones į mitingus prieš sovietų santvarką, tą patirtį panaudojo ir vėliau. 1996–aisiais Seimo narys K.Uoka, paskelbęs akciją „Prieš skurdą ir skurdintojus“, prie parlamento sukvietė apie 10 tūkst. piliečių. Vėliau buvo protestai prieš bendrovės „Lisco“ privatizavimą, žemės pardavimą užsieniečiams, stojimą į Europos Sąjungą (ES), euro įvedimą.
K.Uokos politiniai partneriai – ne mažiau įvairūs. Sovietmečiu, kaip teigia, dėl gero darbo paragintas stojo į Komunistų partiją, Nepriklausomybės pradžioje prisidėjo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją, vadovavo Darbininkų sąjungai. 1992–1996 metų kadencijos Seime dirbo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijoje, o 2001–aisiais tapo Nacionaldemokratų partijos pirmininku. Po metų, kandidatuodamas į šalies prezidentus, postą užleido Šiaulių radikalui Mindaugui Murzai. 2004–aisiais K.Uoka perėjo į Lietuvių tautininkų sąjungą, o šiai 2007 metais susijungus su konservatoriais tapo Tėvynės sąjungos (TS) nariu.
Proveržis: kaimo turizmas
– 1996–aisiais, organizuodamas mitingą prie Seimo „Prieš skurdą ir skurdintojus“ sakėte: „Jau septinti Nepriklausomybės metai, o mes toliau skurstame.“ Ar dabartiniai piliečių protestai galėtų būti jūsų žodžių tąsa?
– Skurdo yra – kaip tada, taip ir dabar. Iš esmės padėtis nedaug pasikeitė.
– Tačiau šiandien – jau devynioliktieji Nepriklausomybės metai?
– Žiūrint pačia bendriausia prasme, Lietuva pasaulinės darbo rinkos pasidalijime taip ir nerado savo vietos. Mūsų – tautininkų – frakcija yra pasiūliusi nacionalinio susitarimo variantą, kuriam pritarta TS–LKD taryboje. Jį siūlysime visoms partijoms.
Susitarimas aprėps ir Lietuvos vietą tarptautiniame darbo pasidalijime. Reikia rasti savo „biznį“, iš kurio turėtume pinigų. Kaip suomiai turi „Nokia“, kaip olandai – prekybą gėlėmis, taip ir mes turime rasti savo šaką, iš kurios gyvensime.
– Kokia kryptis tai galėtų būti?
– Pavyzdžiui, jau matau, kad tikrai galime įdarbinti keliasdešimt tūkstančių žmonių renovuoti namus. Tai pažymėta mūsų partijos programoje, tam steigiama ir Energetikos ministerija. Tai nėra mūsų eksportas, mūsų, kaip tautos, vieta pasaulio ekonomikoje, bet jau esame tiek atsilikę nuo lenkų, nuo estų renovavimo srityje, kad bent čia įdarbinsime žmones.
– Ar be to dar matote nišą, kuo Lietuva galėtų sudominti kitas šalis?
– Pirmiausia – tuo, kas susiję su mūsų tradicijomis. Tai – kaimo turizmas, kuris jau turi savo vietą tarptautinio turizmo rinkoje. Visas savo sodybas, visus restoranus galime pateikti kaip savo tautinės praeities pristatymą. Tai jau daroma, bet kiek man teko matyti kaimo turizmo sodybų, jose tautos klodai pristatomi labai paviršutiniškai, pastebima daug kičo, patiems šeimininkams dar reikia šviestis. Mes, tautininkai, bandome grąžinti į mokyklas etninės kultūros dėstymą, tad abiturientai geriau įsivaizduos, kuo ypatingos pasaulyje mūsų dainos, valgiaraštis, ir gal mokės geriau viską pristatyti.
Tai nėra labai daug, bet originalu, ir tuo galima pasinaudoti komerciškai.
– Ar tokios priemonės padėtų Lietuvai išlipti iš ekonominės duobės?
– Lietuvoje tikrai nebus tokios ekonomikos šakos, kuri mus visus timpteltų į XXII amžių. Reikia graibstyti kiekvieną galimybę, kur galima bent tūkstantį žmonių įdarbinti.
Nesu ekonomistas, bet matau, kad taip išgyveno visos šalys, išsivadavusios iš imperijų. Siūlytojų yra ir daugiau – nebūtinai aš pagrindinis. Bet nacionalinis susitarimas turi būti. Iki šiol turėjome tik vieną susitarimą – siekį tapti NATO ir ES nariais. Jį įvykdėme. Bet per 18 metų to maža. Reikia daugiau.
Langų visi nedaužė
– Abejingumu valdžios sprendimams kaltinti piliečiai vėl patraukė į gatves. Kodėl, jūsų manymu, žmonės į mitingus nesirinko prieš pusę metų, padėčiai blogėjant, bet protestuoja dabar, į valdžią atėjus dešiniesiems?
– Daug kas susideda. Viena vertus – labai trūksta mūsų pačių aiškinimų (tai jau partijoje įvertinome), kita vertus – padarėme šiek tiek klaidelių, nelabai didelių, bet už jas turime atsiprašyti žmonių ir jas ištaisyti.
Bet kuriuo atveju pagrindinis darbas, kuris dabar vadinamas Seimo naktiniu darbu, buvo labai reikalingas. Jeigu jis nebūtų atliktas, neturėtume patvirtinto metinio biudžeto, nebūtų likę dešimties dienų prezidentui jį pasirašyti, tad šiais metais turėtume gyventi iš 1/12 pernykščio biudžeto ir jau šių metų spalio–lapkričio mėnesiais turėtume didelių problemų.
Dar prisideda ir tai, kad mūsų atėjimas į valdžią Lietuvoje tikrai daug kam nepatinka. Jie ir organizuoja akcijas. Pavyzdžiui, į mitingą, vykusį sausio 16–ąją, susirinko daug jėgų, tarpusavyje neturinčių nieko bendra. Mačiau kelis profsąjungų centrus, su kuriais gana aktyviai bendrauju, mačiau Algirdo Paleckio partiją (“Frontas“ – red.), mačiau „paksininkų“ (Rolando Pakso vadovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ – red.), „jedinstvininkų“ nemažai, mačiau ir Mindaugo Murzos žmonių. Tarp jų praktiškai nėra jokio ryšio – jie tik vienu metu atėjo. Ir langus ten daužė tikrai ne visi. Daužė apie 300 jaunuolių, dauguma iki 16–os metų, rusakalbiai, kokie 200 buvo lietuvių. Tą labai aiškiai mačiau, su padėjėju vaikščiojome tarp jų, atkalbinėjome. Nemažai atkalbėjome. Specialiosios tarnybos tikrai turėtų pasiaiškinti, kas tuos jaunuolius čia pašaukė, nes jie šiaip sau neatėjo. Iš esmės jie dar nei mokesčių moka, nei su darbo santykiais nieko bendra neturi, ir tikrai yra kažin kieno pašaukti, suorganizuoti ir atvežti. Ir dar „šnapsu“ vaišinami – tą irgi galiu paliudyti.
– Ar nebijote, kad į kitus mitingus ateis ne jaunuoliai, bet išgyventi nebesugebantys, didžiules sąskaitas už šildymą gaunantys dirbantieji ir pensininkai?
– Na... Su jais ryšį palaikau ne viename Lietuvos mieste. Jie puikiai supranta, kad visas mechanizmas, dėl kurio šilumos kainos tokios baisios, yra užvestas praeityje. Jo taip greitai, per kelis mėnesius, kuriuos mes esame valdžioje, nepakeisi. Geriausiu atveju, galime padaryti, kad kitą šildymo sezoną šilumos kainos būtų mažesnės.
– Žmonės galbūt supranta, kad pokyčiams reikia laiko, bet mokesčius mokėti jiems tenka jau dabar?
– Deja, politikos mechanizmas yra toks. Tikrai per šį sezoną nepakeisime tos didžiulės mašinos.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie praranda darbus, nes jų įmonės bankrutuoja, kurių atlyginimai mažėja, kuriems „Sodra“ vėluoja išmokėti pašalpas?
– Nelabai į šitas sritis gilinuosi, bet vieną darbelį padarėme: „pramušėme“ mūsų programos idėją kuo labiau plėsti ūkininkų prekybą, ir ne prekybos centruose, o mažuose turgeliuose. Iš veterinarų „pramušėme“ palengvintas prekybos taisykles, kad žmogus galėtų ir pienu iki pusės tonos prekiauti, ir daržovėmis, mėsos produktais. Vilniuje dabar yra septynios tokios vietos, Kaune – dvi.
Atitrūkę nuo gyvenimo
– Ar nebijote, kad anksčiau jūsų į mitingus kviesti žmonės dabar susirinks prie Seimo ir piketuos prieš jus – sistemos dalį?
– Mano balsavimas Seime tikrai atitinka mano vertybes, galiu tai drąsiai rodyti bet kuriam Lietuvos gyventojui. Sakysime, dėl planų apmokestinti gyventojų automobilius. Sakiau Andriui Kubiliui: tikrai negalime tokio projekto siūlyti, nes to nėra mūsų partijos programoje. Ne, tąsėsi tąsėsi, kol galų gale nieko neišėjo, o biudžete skylė liko. O buvo galima pridėtinės vertės mokestį (PVM) padidinti ne iki 19, bet iki 20 proc., ir problema būtų išspręsta. Nepaklausė.
– Ar dažnai jūsų neklauso?
– Gana dažnai. Mes dabar Seimo TS–LKD frakcijoje jau esame vienuolikos narių grupė, kurie pradėjome dirbti pagal kitus sprendimus. Nesipykstame su A.Kubiliumi, bet jo impulsyvius siūlymus norime rimtai apsvarstyti ir įvertinti savaip.
– Gal dėl susidariusios situacijos kaltas ne premjeras? Sprendimus priima keturių partijų koalicija.
– Ką gi – keturios partijos koalicijoje. Bet matau, kad ir Vyriausybėje, ir koalicijos partnerių vadovybėse yra labai daug žmonių, turėjusių per mažai kontaktų su realiu gyvenimu. Arba kabinetuose ilgai gyvenusių, arba laboratorijose, arba koncertų salėse. Labai dažnai pritrūksta paprasto gyvenimiško ryšio. O dabar, krizės metu, labai svarbu, kaip yra gyvenime.
„Prašau neprovokuoti!“
– Prieš 12 metų, kreipdamasis į žmones, paraginote ką nors susideginti, nes sakėte nebematąs, kaip kitaip kovoti su valdžios cinizmu. Kaip dabar reaguotumėte, jei atsirastų panašiai samprotaujantis žmogus?
– Nemanau, kad toks atsirastų. Prašau neprovokuoti. Dabar žmonės eina normaliu, civilizuotu mitingų keliu. Nieko nesakyčiau, jei sausio 16–osios mitinge prie Seimo būtų buvę pensininkai, darbininkai, invalidai ar dar kokia socialinė grupė, ir vienas kitas Seimo langas būtų išdužęs. Bet kai mačiau, kad daužė kitataučiai jaunuoliai, nieko bendro neturintys su darbo santykiais, tai tikrai yra nenatūralu. O jeigu žmonės aktyviai mitinguos – tai tik duok Dieve. Tai jų teisė. Dėl to ir kovojome.
– Ar tada, kai grasinote susideginti, tikėjote, kad toks žingsnis padėtų įtvirtinti jūsų reikalavimus?
– Tuo metu taip pasakiau. Taip maniau. Nepadariau to todėl, kad kunigas Algimantas Keina paprašė to nedaryti. Išėjo, kaip išėjo.
Visus – į krūvą
– Sovietmečiu priklausėte Komunistų partijai. Vėliau prisidėjote prie Socialdemokratų partijos atkūrimo. Kas jus atvedė pas nacionalistus?
– Kadangi buvau profsąjungos atstovas, natūralu, kad bendravau su socialdemokratais, apie kuriuos niekas nežinojo, kokia tai partija bus. Bet kai pamačiau, kad tą partiją atkuria Vytenis Andriukaitis, narystės pareiškimo neužpildžiau, socialdemokratas nebuvau nė dienos.
Ilgai nestojau į jokią partiją. Tik 1995–aisiais pradėjau bendrauti su Tautininkų sąjunga, nebūdamas jos nariu. Pabendravau, pažiūrėjau, tada įstojau į vieną jos atšakų – Nacionaldemokratų partiją.
Pabandžiau suvesti visus į krūvą. Tai ir padariau: nacionaldemokratai dabar visi faktiškai yra grįžę į Tautininkų sąjungą. Būtų M.Murza tinkamesnis kitiems partneriams – gal ir jis čia būtų.
– 2002–aisiais būtent jūs užleidote M.Murzai Nacionaldemokratų partijos pirmininko postą. Kodėl nebendradarbiaujate toliau?
– Su M.Murza kartais sutardavome, kartais – ne visai. Ko nors blogo apie jį negaliu pasakyti. Gal svarbiausia tai, kad jis kalba gerai, bet jo elgesiui įtakos turi ir kiti – ne tik aš. Kai įtaką daro kiti, jo kalbos pasidaro ne visai priimtinos.
Aš esu už tautinių jėgų vienybę. M.Murzos partija irgi yra tautinė jėga. Deja, tautininkų dauguma dėl tam tikrų M.Murzos savybių nenori su juo bendrauti, „skinhedų“ (skustagalvių, angl. skinheads – red.) dauguma irgi nenori, tai ką padarysi. O aš labai norėčiau, kad visos tos jėgos būtų kartu.
– Ar Lietuvos žmonėms to reikia? Nacionalistinės partijos Lietuvoje nėra populiarios.
– Ką padarysi. Ne visada geros idėjos populiarios. Istorijoje taip buvo ne vieną kartą. O aš po ilgų svarstymų pasirinkau būtent šitą kryptį. Ilgai rinkausi.
– Ne taip seniai jūsų partija susijungė su Tėvynės sąjunga. Ar nebijote, kad tautininkų vardas netrukus bus pamirštas?
– Mūsų prisijungimas prie TS yra aptartas labai konkrečiu dokumentu – deklaracija. Tai mums duoda pakankamai teisių kalbėti tais klausimais, kuriais nesutariame su konservatoriais. Mes žiūrime atsargiai į euro įvedimą, iki šiol sakome, kad dėl to reikės tautos referendumo. Atsargiai žiūrime į kai kurias moralines ES vertybes, ir mums pritaria didelė dalis konservatorių. Tiesiog TS yra tokia pati situacija, kaip tarp Anglijos konservatorių: didelė dalis jų yra eurooptimistai, koks trečdalis – europesimistai. Ta pati situacija yra ir pas mus.
Kazimieras Didysis
– Buvote pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo valstybės kontrolierius. Tada minėjote, kad asmeniškai renkate duomenis apie žmones, kurie, jūsų manymu, kenkia valstybei. Ar tęsiate šią veiklą?
– Turiu su pertrūkiais darytą sąrašiuką. Dažnai tuos žmones paminiu, jeigu nuo manęs priklauso koks nors paskyrimas.
Bet dabar jau ir iš kitų šaltinių girdėti, kad tokio sąrašo reikėtų, net įstatymu įtvirtinto. Tada buvau tikrai teisus, nors mane ir išjuokė.
– Per Seimo rinkimus, kalbėdamas apie būtinus pokyčius, minėjote, kad situaciją pakeisti galėtų nauji partijų lyderiai ir stiprus šalies prezidentas. Ar, artėjant prezidento rinkimams, matote tokį žmogų?
– Mūsų partijoje yra patvirtinta ir partijos lyderio rinkimų, ir kandidato į prezidentus kėlimo tvarka. Labai demokratiška, labai man tinkanti. Kandidatų į partijos pirmininkus bus nemažai, ir mūsų, Tautininkų sąjungos, pirmininkas Gintaras Songaila kandidatuos. Ir A.Kubilius turi šansų – manau, jis ir bus partijos pirmininkas.
Dėl kandidato į prezidentus vyksta diskusijos. Tautininkai jau apsisprendę: jeigu kandidatuotų Kęstutis Čilinskas (teisininkas, buvęs Seimo narys – red.), pirmame ture jį paremtume. Kaip apsispręs likusioji TS–LKD dalis, nežinau.
– Regis, gyvenimas jus smarkiai pakeitė – aštrių pasiūlymų nebegirdėti?
– Kodėl? Tikrai dar neatmetu radikalių siūlymų galimybės. Tik, aišku, norėčiau, kad pasisektų. Žodžiai, nepagrįsti galimybėmis, šiek tiek atsibodo. Jei matyčiau realią galimybę įgyvendinti sumanymą – tikrai pabandyčiau.
– Esate gimęs per pačias Kazimierines, kovo 4–ą dieną. Ar nebandote ieškoti bendrų bruožų su Kazimieru Didžiuoju?
– Kartais... Atsiranda tokių minčių.
1996 m. balandžio 18 d. reikalavo paankstintų Seimo rinkimų:
„Jeigu Seimas nepaskirs pirmalaikių Seimo rinkimų iki šių metų liepos 6 dienos, aš atnaujinu savo bado akciją darbo kabinete be skysčio. Tai truks labai neilgai – 7 ar 10 dienų, ir baigsiu akciją susidegindamas.“
1996 m. balandžio 26 d. žada tęsti akciją prie Seimo „Prieš skurdą ir skurdintojus“:
„Jeigu bus konstruktyviai kalbamasi, mes elgsimės ramiai. Tačiau ruošiam ir kitus – labai energingus variantus.“
2002 m. gegužės 1 d. per prezidento rinkimų kampaniją aiškina savo tikslus:
„Pagrindiniai tikslai – neleisti įteisinti Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams, pasipriešinti dabartinės valdžios veržimuisi į Europos Sąjungą, grąžinti mirties bausmę, inicijuoti prezidentinės respublikos sukūrimą, visiems valstybės tarnautojams, taip pat ir prezidentui, nustatyti ne didesnius kaip penkių vidutinių darbo užmokesčių atlyginimus.“
2004 m. gegužės 1 d. per piketą pirmąją Lietuvos narystės ES dieną:
„Lietuva vėl atsidūrė okupacinėje situacijoje.“
2005 m. gruodžio 12 d. žada toliau protestuoti prieš euro įvedimą:
„Mes sugebėjome pabudinti tautą šiuo klausimu, tikrai pabudinome apie kelis šimtus tūkstančių žmonių. Mes padarėme gerą įžangą lemiamam puolimui pavasarį. Pavasarį mes darysime lemiamą puolimą – žygį už litą ir tikimės tą žygį laimėti.“
Gimė 1951 m. kovo 4 d. Kaune.
1976 m. baigė Vilniaus universitete istoriją.
1971–1988 m. dirbo Kauno statybos treste ekskavatorininku, buldozerininku, kūrė nepriklausomas profsąjungas.
1988 m. išrinktas į Kauno miesto Sąjūdžio tarybą.
1989 m. išrinktas TSRS liaudies deputatu nuo Sąjūdžio.
1990 m. išrinktas Atkuriamojo Seimo nariu, yra Kovo 11–osios Akto signataras.
1991–1992 m. – Lietuvos valstybės kontrolierius.
1991–1996 m. ir nuo 2008 m. – Seimo narys.
2000–2008 m. – Lietuvos nacionaldemokratų partijos, Lietuvos tautininkų sąjungos narys. Dabar – TS–LKD Tautininkų frakcijos valdybos narys.
Nuo 1989 m. – Lietuvos žaliųjų judėjimo narys.
2006 m. įkūrė ir dalyvauja Piliečių sąšaukoje, kovojančioje su homoseksualų kultūros platinimu Lietuvoje.
Išsituokęs. Sūnus Mindaugas ir duktė Jūratė yra sukūrę savo šeimas.
