34 metų speleologė Laura Tamoševičė išlandžiojo daugelį Pirėnų, Kaukazo, Tatrų kalnuose esančių urvų, o neseniai išlindo iš giliausio pasaulyje Kruberio-Varnų urvo (2 191 m) Gruzijoje.
– Iš kur toji požeminės gelmės trauka?
– Ji perduota genų. Mūsų giminėje daug speleologų. Dėdė, vienas iš speleologijos Lietuvoje pradininkų, Vytautas Gudaitis šiuo virusu užkrėtė vaikus. Gudaičių šeimos palikuonys į speleologų ratą įtraukė savo vyrus, žmonas, draugus ir pažįstamus. Aš – viena iš jų.
– Jūsų pirmasis urvas. Kur ir kada tai buvo?
– Prieš dvylika metų pusbrolis Aidas Gudaitis mane išsitempė į Krymą. Ten pirmąkart lindau į urvą: jis, beje, manęs visai nesužavėjo. Nebuvau tinkamai pasirengusi, trūko treniruočių ir žinių. Buvo baisu ir sunku. Užstrigau pirmoje landoje.
– Tikriausiai apėmė didžiulė panika?
– Greičiau – beviltiškumo jausmas. Kabėjau ant virvės ir galvojau, kad dabar – tai jau blogai. Labai blogai. Patekau į spąstus, iš kurių niekas manęs neištrauks. Kiti ekspedicijos dalyviai buvo per dvidešimtį metrų nuo manęs. Jie šūkaliojo, dalijo patarimus, kaip ir ką daryti. Bet kapstytis reikėjo pačiai. Niekas negalėjo padėti, mat tokia taisyklė – ant virvės vienu metu gali kabėti tik vienas žmogus. Aš ir kapsčiausi. Visą pusvalandį. Vargais negalais išlindau. Išsikepurnėjau iš urvo, atsisėdau ant žemės ir apsiverkiau, mintyse keikdama save, koks gi velnias nešė mane į tą galerą.
– Norėjosi namo? Kuo greičiau ir toliau nuo urvų?
– Kai atslūgo emocijos, išniro nuostabūs įspūdžiai iš urvo gelmės: fantastiškos stalaktitų ir stalagmitų skulptūros, įstabios jų formos ir spalvos. Ir tas atminties reginys nugalėjo neigiamas emocijas. Nepabūgau lįsti ir į kitus urvus. Be abejo, kiekviename iš naujo būgštavau, ar kildama į viršų neužstrigsiu. Paskutiniame urve – vėl netikėtumas. Reikėjo pralįsti pro labai siaurą landą. Užstrigau. Tiesa, jau nekabėjau ant virvės, tiesiog reikėjo labai tiksliai išsirangyti: tinkamai sulenkti koją, ranką, pasisukti šonu ar sliuogti ant pilvo. Ir man pavyko! Pasitenkinimas nugalėjo baimę.
– Ir tada jau stačia galva nėrėte į speleologinius išbandymus?
– Po pirmosios ekspedicijos buvo kone metų pauzė. Tačiau potraukis lįsti po žeme išliko. Čia panašu į turistinį žygį. Susiruoši, kuprinę ant pečių – ir pirmyn. Širdis pilna entuziazmo – gamta, gitara, laužas, palapinė. Paskui – uodai, mašalai, nuovargis ir noras kuo greičiau grįžti į civilizuotą pasaulį. O šiame netrukus vėl apima laukinio gyvenimo nostalgija.
Kabėjau ant virvės ir galvojau, kad dabar – tai jau blogai. Labai blogai. Patekau į spąstus, iš kurių niekas manęs neištrauks.
– Kodėl maga lįsti po žeme, o ne, pavyzdžiui, kilti oro balionu ar leistis parašiutu?
– Vieniems norisi skristi, kitiems kristi, tretiems landžioti. Tai – nauja patirtis, savęs išbandymas, adrenalino pliūpsnis. Urvai – gamtos mįslės. Gražūs ir paslaptingi.
Iš pradžių norėjosi juos „išragauti“: pamatyti kiekvieną akmenėlį, išvysti vandens nutekėjimo įspaudų urvų sienose, požeminių upių. Dabar jau knieti prisiliesti prie to, kas dar nepaliesta arba vos čiupinėta, – norisi pirmai užklysti į kokį nors urvą ir pirmai jį pažinti.
Man patinka būti urve, prisitaikyti prie jo lyg prie gyvo padaro, pajausti jo kvapą, įžvelgti formą. Per dvylika metų aš juos prisijaukinau ir užsisėdėjusi ant žemės pajuntu begalinę gelmės trauką.
– Vadinasi, jums negresia klaustrofobija ir jūsų nebaugina tamsa?
– Juoda, šalčiu alsuojanti žemės skylė mane traukia lyg magnetas. Dažnai pagalvoju: jei viena klaidžiodama po kalnus ūmai išvysčiau plyšį, o po ranka būtų virvė ir žibintas, būtinai lįsčiau apsidairyti, kas ten giliai jame. Tikriausiai daugeliui žmonių tai atrodytų didžiausia kvailystė, o man – svaiginantis malonumas.
– Juslės suteikia galimybę mėgautis kvapu, vaizdu, skoniu. Kokie pojūčiai sutirštėja tamsoje?
– Ko gero, visi. Blausioje šviesoje akys fiksuoja kiekvieną urvo išlinkimą, ausys girdi menkiausius garsus. Būna, leidiesi žemyn tarsi milžinišku šuliniu. Šviestuvėliai neapžioja urvo kraštų – taip platu! O kitąsyk spraudiesi, lankstaisi, dėlioji kūną po centimetrą, kad pralįstum. Urvas urvui nelygu. Vienuose atsiveria 30–40 m aukščio erdvės, rodos, ne sliuogi, o sklendi virve. Kituose vos išsitenki – tenka šliaužti, spraustis, ropoti.
– Girdėjau, kad urvuose išnyksta laiko pojūtis.
– Po žeme laikas ištirpsta. Sakytum, praėjo tik valanda, bet, pasirodo, jau net trys ar keturios. Ypač tai jauti, kai į urvą nusileidi tik dienai, o nakčiai grįžti ant žemės. Jei urve praleidi kelias paras, laikas tarsi sustoja. Jo nefiksuoji, tiesiog darai tai, ką darai. Landžioji po urvą, ruošiesi nakvynei, gamini maistą, džiovini drabužius.
– Nakvynė drėgmėje, šaltyje, tamsoje. Skamba atgrasiai.
– Urve oro temperatūra 2–6 laipsniai šilumos. Urvai, kuriuose ji pakyla iki 12 laipsnių, jau yra šilti. Taigi, prisitaikai prie situacijos ir nesuki galvos dėl to, kad esi kelias paras nesiprausęs ar batai šlapi. Nešamės mažytes virykles (primusus), ant jų verdame, virš jų džioviname drabužius, jomis šildome palapinę.
– Ar teko nardyti požeminiuose vandenyse? Juk tai – labai rizikinga?
– Be abejonės, nardyti urvuose – pavojinga. Vadinamieji vandens sifonai gali būti ir kone dviejų kilometrų gylyje. Reikia specialaus pasirengimo, įrangos. Neturiu ambicijų kada nors tai išbandyti. Esu mama, atsakinga už du mažamečius vaikus.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Urvas urvui nelygu. Vienuose atsiveria įspūdingos erdvės, kituose vos išsitenki – tenka šliaužti, spraustis, ropoti. |
– Kokia ekspedicija buvo sunkiausia?
– Sunku gali būti fiziškai ir moraliai. Pastarojo sunkumo neįmanoma pasverti ar išmatuoti kiekybiniais svertais. Daug kas priklauso nuo patirties. Šiandien landžiojimas Krymo urvuose man atrodo vieni juokai, tačiau anuomet buvo didelis išbandymas. O 10–15 kg sverianti amunicija – sunkus, pečius slegiantis krovinys, trukdantis pralįsti, neleidžiantis laisvai judėti.
– Ką speleologas tempiasi į urvą?
– Virvių, tvirtinimo detalių, palapinę, miegmaišį, primusą. Kokio maisto nešamės į urvą? Riebaus ir kaloringo – lašinių, šokolado, riešutų. Urvas – ne vieta dietoms ir grožio puoselėjimo procedūroms. Organizmas patiria didelių fizinių krūvių. Jam reikia daug kalorijų.
– Speleologija – labiau vyriškas užsiėmimas?
– Statistika rodo, kad speleologų vyrų ir moterų yra apylygiai. Urve tai labai praverčia skirstantis užduotis. Vyrai tvirtina virves, moterys atlieka topografiją, t. y. urvą matuoja, pažymi jo svarbias vietas, nurodo susiaurėjimus ir praplatėjimus.
– Kas sunkiau – įlįsti į urvą ar iš jo išsiropšti?
– Be abejo, išlįsti. Ekspedicijos pradžioje esi pakylėtas, genamas smalsumo ir noro greičiau pamatyti, įveikti. Kelionės pabaigoje – pavargęs ir išsekęs. Be to, lipti virvėmis aukštyn gerokai sunkiau, negu sliuogti žemyn.
– Ar požeminiame pasaulyje aptinkama gyvūnijos pėdsakų?
– Gyvų padarų ten beveik nėra. Todėl kartą susidūrusi su didžiuliu šimtakoju ne išsigandau, bet maloniai nustebau. Juk ne kiekvienam pasitaiko!
– Speleologiniai žygiai – brangi pramoga. Lietuvoje nėra ekspedicijoms tinkamų urvų, reikia trenktis į Rusiją, Gruziją, Ispaniją.
– Slidinėti Austrijoje ar Šveicarijoje irgi nepigiai atsieina. Man atrodytų, vis tie patys įspūdžiai – kalnai, slidės, sniegas, papėdė, vėl viršūnė. Tačiau žmonės, kurie dėl slidžių galvas pametę, mane sukritikuotų sakydami: „Kokių velnių mokėti pinigus už nežinomybę tamsoje?“ Nesutikčiau, kad mano hobis – labai brangus. Tikrai yra gerokai brangesnių pramogų. Pavyzdžiui, ralis, nardymas. Žinoma, jeigu speleologiją lyginsime su mezgimu, tada ji – labai brangus užsiėmimas.
– Kiekvieno speleologo svajonė – atrasti naują urvą. Ar jūs jau atradote savąjį?
– Visai naujo urvo dar neatradau. Tačiau keletą naujų urvo atšakų teko užtikti. Tai buvo pernai Pirėnų kalnuose Ispanijoje. Geras jausmas – stebina ir džiugina. Gaila, kad tos atšakos buvo labai trumpos.
– Koks ryškiausias prisiminimas iš tamsos pasaulio?
– Potvynis urve. Tai realiausias ir dažniausiai speleologus užklumpantis pavojus. Manęs šis gamtos triukas laukė Kruberio-Varnų urve (Kaukazo kalnuose). Varnų urvas giliausias pasaulyje. Jo gylis – daugiau nei 2 km. Mes leidomės į 1 400 m gylį. Potvynis urve primena milžinišku greičiu atlekiantį elektrinį traukinį: girdėjome grėsmingą vandens šniokštimą, aplinkui sproginėjo vandens purslų debesys. Laimei, tuo metu buvome ten, kur urvas praplatėjęs. Jei tuokart būčiau įstrigusi kokioje nors siauroje landoje, milžiniška srovė mane būtų nubloškusi.
– Išlįskime ant žemės. Kokia jūsų šeima?
– Mano šeima – vyras, septynerių metų dukra ir pusketvirtų sūnus. Su vyru mudu suvedė ne speleologija. Tačiau jau pažinties pradžioje nusitempiau jį į urvus. Ekstremalios sąlygos – puikus santykių išbandymas. Įveikėme keletą sudėtingų urvo atkarpų. Supratau, kad su Mindaugu esame tvirtas tandemas, galime ir norime būti kartu.
– Maži vaikai ir toks pavojingas pomėgis. Yra ir žuvusių speleologų...
– Kiekvieną riziką galima apytiksliai pasverti. Niekada neinu va banque. Urve paisau visų ekspedicijos vadovo nurodymų, laikausi taisyklių ir niekada neeksperimentuoju. Be abejo, jaudulys kiekvienąkart – tegul ir šimtąjį – išlieka. Kiekvieną sykį kelis kartus pasitikrinu, ar turiu visus būtinus daiktus, ar viską gerai susegiau, pritvirtinau. Manau, jog yra daug pavojingesnių užsiėmimų. Beje, mokytis vairuoti automobilį man buvo kur kas baisiau, negu lįsti į urvą.
– Jeigu užaugę vaikai eitų jūsų pramintu taku?
– Tikrai nedrausčiau. Patarčiau, paaiškinčiau. Beje, mes jau tempėmės juos į Latvijoje esančius urvus. Tai – smiltainio urvai. Negilūs ir saugūs. Vaikams ten labai patiko, sunku buvo išprašyti.
– Jūsų svajonių urvas?
– Legendinis Sniego urvas Abchazijoje. Tai vienas giliausių ir sudėtingiausių pasaulio urvų. Kelias į apačią eina palei požeminę upę. Urve atsiveria milžiniškos angos, didžiulės salės, upė. Nors jo gylis – beveik 2 km, tačiau norint pasiekti dugną reikia įveikti apie 13 km. Apie tai girdėjau ir skaičiau, žiauriai rūpi pačiai pamatyti.
– Speleologija – stiprus narkotikas, sukeliantis priklausomybę?
– Tikriausiai taip. Ir aš jau negaliu be jos.
