Už ryškiausius 2017-ųjų metų darbus į Auksinių scenos kryžių apdovanojimus pretenduoja būrys garsių režisierių, aktorių, solistų, scenografų, dailininkų, šokėjų – jau aiškūs visi nominantai.
Teatro meno kūrėjų darbų premijoms gauti buvo pateikti 93 pasiūlymai apdovanoti spektaklių kūrėjus, tačiau tarp gausybės pavardžių nėra nė vieno VCO komandos atstovo.
Keletą metų įvertinimo nesulaukę „bohemiečiai“ šių metų apdovanojimams jau ir patys neteikė paraiškų „Auksinių scenos kryžių“ komisijai.
„Taip, po daugybės mūsų solistus ir kūrėjus nepelnytai nuvertinusių situacijų, nusprendėme šiuose apdovanojimuose nedalyvauti: patys neteikti spektaklių, ir laukti, kada mūsų darbai bus pastebėti ir įvertinti, ar bent akivaizdžiai atsiskleis situacija, matant, kaip atrodo operos nominacijos be mūsų kolektyvo pavardžių joje. Beveik po 11 metų veiklos, matyt, jau turiu laukti apdovanojimo ne už vieną spektaklį, o už viso gyvenimo nuopelnus“, – 15min su šypsena kalbėjo D.Ibelhauptaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Skelbiami 2017-ųjų metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantai
Šį klausimą pirmasis viešai iškėlė tenoras Merūnas Vitulskis. Ne kartą su VCO bendradarbiavęs, operose „Bohema“ vaidinęs solistas nustebo išvydęs pirmadienį paskelbtą nominantų sąrašą.
„Toks vaizdas kad „bohemiečių“ nė nebuvo šiais metais kaip kūrėjų... O Gintaro Rinkevičiaus ir Dalios Ibelhauptaitės komandoje tarptautinio lygio sėkmės sulaukę Lietuvos operos solistai net nepaminėti tarp nominantų...“ – feisbuke rašė M.Vitulskis.
Jam pritarė ir kiti VCO kolegos. Sopranas Vilhelma Mončytė neslėpė nusivylimo situacija ir pabrėžė, kad jau seniai daugeliui kyla klausimas, kodėl „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose nėra „bohemiečių“ pavardžių.
„Dainininkai yra fantastiški. Ir jei jau pasaulyje pripažinti dainininkai nepripažįstami namuose... taip išeina, kad namuose pranašu nebūsi. Kodėl mes lietuviai nemylime savų?“ – retoriškai klausė ji.
Panašios nuomonės laikosi ir operos solistė Ieva Prudnikovaitė. „Tai totali gėda. Nesuvokiama protu, kaip tokio lygio vaidmenys, kokius sukūrė Edgaras Montvidas, Almas Švilpa, Justina Gringytė, Kristianas Benediktas, lieka net nepastebėti“, – kalbėjo ji.
Į solistės komentarą ką atsakyti turėjo ir tenoras Kristianas Benediktas. „Virgilijus Noreika būdamas Lietuvos Emeritas Nacionalinę premiją gavo tik būdamas, rodos, 75-erių. Ką čia dar galima bepridurti <...> Kryžiai labiau reikalingi tiems, kurie tik tai teturi. Nenuliūdau per daug 2011 metais negavęs už „Otelą“, nenuliūsiu ir dėl „Samsono“, nes kitąmet šiuo vaidmeniu debiutuosiu MET‘e. Sėkmės visiems, mylintiems meną labiau nei apdovanojimus“, – sakė K.Benediktas.
Į diskusiją įsitraukė ir tenoras Edgaras Montvidas. „Akivaizdu, kad Auksinių kryžių komisija tendencingai ignoruoja visus VCO darbus (kažkoks stebuklas, kad kažkada buvau apdovanotas už Verterį). Kodėl taip yra? Aš nežinau. Na, jiems atrodo, kad Misteris X yra svarbiau nei Faustas… tebūnie! O aš visus jus sveikinu su sukurtais geriausiais vaidmenimis ir linkiu sėkmės kituose darbuose! Lietuvos teatro pasaulyje, deja, esame autsaideriai.“
Apie tai, kad VCO neretai lieka už borto ir yra stumiami į „autsaiderių“ gretas, 15min pripažino ir „Vilnius City Opera“ trupės įkūrėja, režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
„Lietuvos operos pasaulyje mums nuo pat pradžių buvo skirta autsaiderių vieta. Tokioje mes liekame ir iki šiol. Kai su Gintaru (Rinkevičiumi – red.) pasižiūrime vienas į kitą, tikrai belieka tik stebėtis, kad po tiek veiklos metų dar sugebame būti „autsaideriais“, – 15min sakė ji.
Su portalo skaitytojais režisierė sutiko pasidalinti mintimis apie tai, kokios emocijos apėmė po to, kai paaiškėjo šių metų Auksinių scenos kryžių nominantų sąrašas.
– Ar tikėjotės, kad „bohemiečiai“ bus šiame sąraše?
– Tikrai ne, nes mūsų situacija su „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimais dar nuo 2012 m., kai „bohemiečiai“ tapo „Vilnius City Opera“ – problemiški. Anksčiau mus nominuodavo Lietuvos Meno kūrėjų asociacija ir tada, trejus metus iš eilės, mūsų solistai laimėjo operos kategorijoje.
Aišku, ir tuomet buvo atvejis, kai mes pateikėme solistus, paruošusius pagrindinius vaidmenis, o laimėjo žmogus, sukūręs epizodinį vaidmenį LNOBT, susidarantį gal iš 10 frazių. Bet gal ten buvo „už viso gyvenimo nuopelnus“? Na, tuomet tikriausiai reiktų atskiro apdovanojimo.
Kai tapome VCO, kelerius metus sąžiningai teikdavome nominacijoms visus savo geriausius solistus, taip pat ir dailininkus, bet požiūris ir santykis į mus jau absoliučiai pasikeitė. Pirmiausia mus totaliai ignoravo, iš mūsų pateiktų žmonių neišsirinkdami nieko, – matyt, turėjo pakankamai kandidatų iš LNOBT ar kitų valstybinių muzikinių teatrų.
Vėliau dvejus metus iš eilės mūsų tarptautinio lygio solistes, sukūrusias VCO scenoje didžiulius naujus vaidmenis ir už savo darbą jau įvertintas užsienyje, naudojo tik fonui, nominacijos konkurso profesionalesniam vaizdui sudaryti, o dailininkai buvo visiškai atmetami.
Per tą laiką apie apdovanojimus išaiškėjo labai daug nesąžiningų, sakyčiau, net korumpuotų dalykų.
– Turbūt turite ir konkrečių pavyzdžių. Kodėl taip teigiate?
– Dar prieš dvejus metus neformaliai iš komisijos nario išgirdau mums numestą frazę: „Kai bus kas nors iš jūsų vertas, tai tuomet ir išsirinksime, nominuosime.“
Dar prieš dvejus metus neformaliai iš komisijos nario išgirdau frazę: „Kai bus kas nors iš jūsų vertas, tai tuomet ir išsirinksime, nominuosime“. Suprask – „pasitrauk, tu trukdai, mes turime savo favoritus“.
Suprask – „pasitrauk, tu trukdai, mes turime savo favoritus“, o tie iškiliausiose Europos scenose dainuojantys ir į VCO grįžtantys solistai ir epinio mastelio darbus nepritaikytoje teatrui Vilniaus Kongresų rūmų scenoje kuriantys dailininkai nelaikomi vertais.
Taip, po daugybės mūsų solistus ir kūrėjus nepelnytai nuvertinusių situacijų, nusprendėme šiuose apdovanojimuose nedalyvauti: patys neteikti spektaklių, ir laukti, kada mūsų darbai bus pastebėti ir įvertinti, ar bent akivaizdžiai atsiskleis situacija, matant, kaip atrodo operos nominacijos be mūsų kolektyvo pavardžių joje.
– Kaip manote, ko trūko, dėl kokių priežasčių „bohemiečių“ darbai nebuvo pastebėti?
– Manau, kad pastebėti jie buvo, tik visuomet buvo renkamasi juos apeiti. Juk tai – visiškas absurdas, kuomet mūsų solistės, pripažintos kūrėjų ir kritikų svarbiausiose tarptautinėse scenose, yra nominuojamos tik tam, kad susidarytų rimto konkurso vaizdas, bet nėra apdovanojamos?!
Galbūt eilinį kartą buvo pasielgta labai tradiciškai: „Kam jai skirti, jeigu ji jau vieną gavo, geriau padalinkim, kad būtų ir kitiems“?
Aš kalbu apie tokias solistes, kaip Asmik Grigorian, Tarptautiniuose Operos apdovanojimuose Londone laimėjusią geriausios pasaulio jaunosios solistės titulą, ar Jurgitą Adamonytę, vienbalsiai britų kritikos pripažintą dešimtmečio Melisanda, dainuojančią šį vaidmenį visame pasaulyje, bet už jį Lietuvos scenoje neįvertintą…
Matyt, yra tokia politika, – duoti apdovanojimus lokaliai, vietoje, ar valstybiniuose kolektyvuose dirbantiems žmonėms, bet kam tuomet užsiimti tomis šaradomis?
Aš, kaip tam tikrus moralės principus turintis žmogus, negaliu leisti, kad mūsų solistai sudarytų foną, masuotę, kad jais būtų taip naudojamasi.
– Turbūt nejučia nori nenori apima liūdesys, nusivylimas, gal net pyktis.
– Jokiu būdu nenoriu nieko kaltinti, – suprantu, kad ir komisijose dalyvauja tiesiog žmonės, o ne aukštosios moralės stabai, kad Lietuva – mažas kraštas, dažnai „giminių“ kraštas.
Suprantu, kad valstybinį finansavimą turintys teatrai turi didesnę įtaką ir didesnes galimybes, kad visiems reikia gyventi ir pragyventi, kad yra draugai, draugų draugai, pažįstami, ir asmeninės, subjektyvios simpatijos, ir antipatijos, ir kad mūsų teatrinėje terpėje, kad ir kaip bebūtų liūdna, yra didelės „savų už savus“ grupės…
O dar kai sužinai, kaip įvyko vieno ar kito laimėtojo rinkimas... nes dirbant tokioje mažoje rinkoje būtų naivu tikėtis, kad kažkas vėliau išėjęs iš komisijos po to slaptai nepapasakos, kas ir kodėl...
Suprantu, galbūt ne vienam buvo didelis šokas, kai „bohemiečiai“ tapo savarankišku kolektyvu „Vilnius City Opera“. Kai pagaliau, po penkerių mūsų egzistavimo metų atėjo suvokimas, kad mes niekur nedingsime, kad mes populiarūs, statome seniai arba visai negirdėtus Lietuvoje kūrinius.
Dar daugiau – mus myli ne tik žiūrovai, bet ir mūsų solistai, kurie, pasiekę aukščiausių tarptautinių įvertinimų, naujų vaidmenų, kurti grįžta būtent pas mus. Sulaužėm monopoliją. Mes (čia turiu omenyje visą kolektyvą) Lietuvoje operos meno srityje iškėlėme aukščiausią profesionalumo kartelę, didžiausius reikalavimus.
Mūsų spektakliuose dainuoja tik geriausi Lietuvos operos solistai. Mes ne tik įkvėpėme jaunimą siekti aukštumų operos srityje, bet, manau, sukrėtėme visą sektorių, sukurdami labai sveiką konkurenciją, visus skatinančią tapti geresniais.
Bet kokio meno rinkoje norint siekti progreso, reik drąsių lyderių, nebijančių irtis į priekį, o Lietuvos operos sektoriuje ilgą laiką buvo patogi vienvaldystė, savotiškas monopolis ir įtikėjimas, kad tikras menas gali būti sukurtas tik valstybės finansuojamose institucijose.
– Praėjusieji metai jūsų kolektyvui ir jums buvo kaip niekad sėkmingi – pastatyti du iškilūs darbai – stulbinančios sėkmės susilaukęs Ch. Gounod „Faustas“ ir daugelį dešimtmečių Lietuvoje nestatyta opera C.Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila“. Kokios emocijos apėmė, sužinojus, kad šitie darbai nebuvo pastebėti ir jų nėra nominuotųjų sąraše?
– Kaip jau minėjau, nenustebau, tačiau, žinoma, skaudu. Tačiau man skaudu jau 11 metų, ir ne dėl apdovanojimų, nes tikrai ne dėl jų mes dirbame. Man liūdna prieš tuos mūsų fantastiškus solistus, kurie pasirenka aukoti savo labai brangų laiką, grįždami kurti naujų darbų, naujų vaidmenų į Vilnių.
Ir nors žinau, kad jie tikrai atvažiuoja ne tam, kad būtų pastebėti ar apdovanoti, bet susidariusi situacija yra labai nemaloni. Jiems lyg siunčiama žinia: „O jei dirbsite nacionalinį statusą turinčiame teatre, būsite gausiai apdovanoti...“.
O dailininkai? Johnathaną Morrellį už kostiumus teikėme net 2 kartus, scenografą Dicką Birdą – taip pat. Abu jie yra pasaulyje daug apdovanojimų laimėję kūrėjai, o J.Morrellis net „Olivier“ apdovanojimą, kaip geriausias metų dizaineris Anglijoje gavęs...
Bet Auksiniams kryžiams nė karto nebuvo paimtas. Net nominacijai. Mums buvo sakoma, jog tai dėl to, kad jie užsieniečiai ir konkurso įstatai neleidžia nominuoti kitos šalies piliečių. Akivaizdu, jog atsiradus tai pačiai situacijai LNOBT, taisyklės buvo pakoreguotos, užsienio piliečiams jų kilmė nesutrukdė ne tik būti nominuotiems, bet ir laimėti.
Lietuvos operos pasaulyje mums nuo pat pradžių buvo skirta „autsaiderių“ vieta. Tokioje mes liekame ir iki šiol. Kai su Gintaru pasižiūrime vienas į kitą, tikrai belieka tik stebėtis, kad po tiek veiklos metų dar sugebame būti „autsaideriais“.
Vis dar laukiam tos dienos, kai „būsime verti“ ir pastebėti Kultūros ministerijos aukščiausių teatro apdovanojimų. Jau net mūsų buvę mokiniai ir asistentai gavo po Auksinį kryžių, bet mūsų valanda dar neišmušė (juokiasi). Sakysite, jog reikia siūlytis bet kokiomis sąlygomis ir tikėtis? Nežinau, ar tai normalu, kai daug metų tave stumia ir gena, o tu desperatiškai ir aklai vis norėtum grįžti… O kur savigarba? Sakysit, šiemet nauja komisija? Taip, žmonės keičiasi, bet sistema išlieka…
Galiausiai: jei mes ir mūsų spektakliai iš tiesų buvome šiais metais verti, kodėl niekas nepagalvojo ir neuždavė klausimo, kas nutiko, kad stipriausius metų darbus sukūręs kolektyvas nedalyvauja konkurse? Ar nereiktų garsiai užduoti klausimo: kaip pagaliau po tiek daug metų, atvertus daug naujų puslapių operos meno srityje, padaryti taip, kad visgi Auksiniai scenos kryžiai operos srityje būtų garbinga ir sąžininga meno pasiekimų kova?
– Kaip vertinate nominantų sąrašą? Ar, jūsų nuomone, jis „teisingas“, ar parinktas objektyviai, pagrįstai?
– Jei Pasaulio futbolo čempionate nedalyvauja Vokietija, Brazilija, Argentina, Italija, tai, matyt, toks čempionatas nėra „pasaulio“, gal daugiau vietinis, ar skirtas tam tikram regionui, bet tai nėra geriausių iš geriausiųjų susitikimas.
Drįstu pastebėti: nuo 2012 metais Auksinio scenos kryžiaus operos srityje nelaimėjo nė vienas solistas, turintis tikrai rimtą tarptautinę karjerą. Ir tai nėra skundas, – tik fakto konstatavimas. Tai nėra blogai, tai tiesiog parodo konkurso lygį. Bet gal iš tiesų kryžiai reikalingi tiems, kas tik juos ir teturi.
– Ką būtumėte pati nominavusi? Kas buvo verčiausi?
– Žinoma, jog Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus apdovanojimuose būtų nominuoti visi VCO solistai (juokiasi).
Bet kalbant rimtai, iš tiesų visada džiaugiamės ypač stipriais solistų darbais, nes tam visuomet ir skiriame didžiausią dėmesį. Mūsų nominacijose šiemet vyktų titanų kova, nes net penki tarptautinio lygio solistai sukūrė įspūdingus, galbūt net kertinius savo karjerose vaidmenis:
- Edgaras Montvidas – Fausto vaidmuo operoje „Faustas“
- Almas Švilpa – Mefistofelio vaidmuo operoje „Faustas“
- Justina Gringytė – Dalilos vaidmuo operoje „Samsonas ir Dalila“
- Kristian Benedikt – Samsono vaidmuo operoje „Samsonas ir Dalila“
- Kostas Smoriginas – Dagono vaidmuo operoje „Samsonas ir Dalila“
Kiekvienas iš mano paminėtų solistų yra vertas Auksinio scenos kryžiaus ir daugiau, ir ne tik už šiuos vaidmenis, bet ir už didelį indėlį į Lietuvos operos garsinimą pasaulyje. Juk jie dainuoja svarbiausiose pasaulio operos scenose: Londono Covent Gardene, Anglų Nacionalinėje operoje, Milano La Scaloje, Maskvos Didžiajame, Peterburgo Marijos teatruose, Paryžiaus, Berlyno, Drezdeno, Madrido scenose, Švedijos, Norvegijos Nacionalinėse operose.
Taip pat būtume nominavę Dicko Birdo sukurtą „Fausto“ scenografiją, Jono Morrellio kostiumus, Peterio Mumfordo šviesas ir Johno Rosso „Fausto“ Valpurgijos nakties choreografiją.
– Jūsų nuomone, kas iš neįvertintų kūrėjų labiausiai nusiminė?
– Visi mūsų solistai į Lietuvą grįžta kurti, o ne rinkti apdovanojimų, bet manau, jog širdyje visiems buvo bent trumpam liūdna ir ne todėl, jog jie nebuvo nominuoti ar apdovanoti, o dėl pačios situacijos, kuri vėlgi parodo požiūrį į mūsų kolektyvą, kurį jie labai myli.
Nesvarbu, kokių meninių rezultatų stengtumėmės pasiekti, nesame laikomi muzikinės visuomenės dalimi. Būtų šaunu, jei būtų kitaip, bet...
– Ką jums reikštų Auksinis scenos kryžius?
– Šiame etape, beveik po 11 metų veiklos, matyt, jau turiu laukti apdovanojimo ne už vieną spektaklį, o už viso gyvenimo nuopelnus (juokiasi).
O jeigu rimtai – aišku, kad mano asmeniui yra skirta ypatinga ignoravimo pozicija, lygiai kaip ir maestro Gintarui Rinkevičiui.
„Bohemiečai“ daug metų pateikdavo ir jo, ir mano kandidatūras nominacijoms, bet nė karto nebuvome atrinkti. Kaskart būdavau šokiruota, kai G.Rinkevičius nebūdavo net nominuojamas, kai kiti dirigentai su mažesne patirtimi ar nuopelnais kryžių yra laimėję.
O apie save… Ne apdovanojimai yra esmė. Man laimė yra tuomet, kai aš matau dėkingas žmonių akis, juos susitikus gatvėje ar apsikabinant Knygų mugėje, kai jie taria šiltus žodžius, o jų akyse blizga ašaros, nes mūsų darbai jiems atnešė bent kruopelę džiaugsmo. Tai ir yra svarbiausi sveikinimai.
– Ar šis apdovanojimas turi įtakos motyvacijai kurti toliau?
– Absoliučiai ne. Motyvacija ateina iš žiūrovų, iš tūkstančiais pas mus susirenkančių žmonių, iš mūsų solistų ir jų didelių laimėjimų tarptautiniu mastu. Aš asmeniškai džiaugiuosi kiekvieno iš jų sėkme ir kai matau Kostą, Justiną, Edgarą dainuojančius svarbiausioje Londono scenoje, ir kai važiuoju į kitus Europos miestus pažiūrėti, kaip jiems visiems sekasi.
Kaip ir tuomet, kai žinau, kad kiekvieną mintį, kurią atrasime Samsono, Fausto, Mefistofelio, Dalilos, Melisandos, Manon, Verterio vaidmenyse repetuodami Vilniuje, jie dar dešimt kartų geriau įgyvendins kitoje pasaulio scenoje.
Įkvėpimas ateina tuomet, kai pirmąkart per dešimt veiklos metų „Faustą“ aplankęs įtakingas kritikas iš vieno svarbiausių operos leidinių pasaulyje po spektaklio susižavėjęs rašo „tęskit gerą darbą ir palaikykit aukštą lygį“. Ir galiu patvirtinti, kad tai pirmas operos kritikas ne mūsų pakviestas, o atvažiavęs į Lietuvą už leidinio pinigus, nes paprastai jų keliones apmoka teatrai, kurie nori, kad apie juos rašytų.
Šiandien ryte gavau žinutę iš Asmik: ją ką tik pakvietė dainuoti į Niujorko Metropoliteną, o ji man dėkoja! Mergaitė, kuri prieš 11 metų nepatikliai dairydamasi stovėjo pirmoje „Bohemos“ repeticijoje, su kuria mus darbas ir likimas padarė artimais, kaip šeima žmonėmis, – per ateinančius 3 metus dainuos visose didžiausiose operos pasaulio scenose: Londono Covent Gardene, Milano La Scaloje ir Niujorko Metropolitene! Ir aš džiaugiuosi, ir verkiu iš laimės, nes tai yra mano didžiausias apdovanojimas, kokį gyvenimas tik gali padovanoti!
Teikia ministerijai, ši – komisijai
15min susisiekė su „Auksinių scenos kryžių“ komisijos pirmininke Ingrida Ragelskienė. Ją D.Ibelhauptaitės nuomonė nustebino – esą pati režisierė šįkart nebuvo pateikusi paraiškų, nepretendavo į „Auksinius scenos kryžius“.
„Kasmet visi teatrai – ir valstybiniai, ir nepriklausomi – teikia nominantus, ne komisija atsirenka, ką išskirti ir ką įvertinti. Jie patys atsirenka vertingiausius pastatymus, menininkus, kūrėjus ir juos savo nuožiūra teikia Kultūros ministerijai, o jau ji – mums. Šiemet buvo pateiktos 93 nominacijos ir galiu patvirtinti, kad nė vienas pastatymas gerbiamos Dalios nebuvo pateiktas“, – 15min kalbėjo I.Ragelskienė.
Pasak jos, nesvarbu, koks tai teatras – ar „Lėlės“, ar kuris nors iš dramos teatrų, ar Operos ir baleto – „Auksinių scenos kryžių“ komisijai tenka peržiūrėti visas nominacijoms pateiktas praėjusių metų premjeras, jas išanalizuoti, atrinkti geriausius ir verčiausius apdovanojimo.
„Yra drąsių teatrų, kurie absoliučiai visus spektaklius pateikia, absoliučiai visus kūrėjus, yra ir tokių, kurie labai logiškai atsirenka įdomiausias ir stipriausias premjeras. O „Vilnius City Opera“ nepateikė siūlomų nominantų“, – 15min sakė I.Ragelskienė.
