Tikriausiai nėra moters, kurios spintoje nebūtų lentynėlės, stalčiaus, dėžutės, skirtos jiems: marškinėliams, naktinukams, liemenėlėms, kelnaitėms, glaustinukėms, keliaraiščiams, korsetams ir aibei kitų dailių niekučių, kuriems kalbininkai nedavė lietuviškų vardų, – vis dėlto jie ne tik egzistuoja, bet ir puošia mūsų nuodėmingus kūnus. Praktiški medvilniniai, rafinuoti raudono ir juodo šilko, atlasiniai, satininiai, puošti nėriniais, asketiškų formų – skirti nuogybei pridengti ir prabangai, specialiai modeliuoti kur reikia suspausti, kur reikia kilstelėti.
Mūsų proprosenelės mokėjo virtuoziškai naudotis šiomis priemonėmis (ak, korsetai!); mūsų mamos dažnai turėjo tenkintis ne tuo, ko norėjo, o tuo, ką buvo galima gauti sovietmečio parduotuvėje ir turguje. Joms nebuvo kada samprotauti, kad apatinio trikotažo matavimasis ir pirkimas – tiesiog kūniškas malonumas, moteriškumo misterija. Bent jau taip tvirtina garsios prancūzų psichologės Catherine Joubert ir Sarah Stern, parašiusios populiarią monografiją „Nurenk mane: garderobo psichoanalizė“. Jos aiškina, kad matuodamosi apatinius mes tarsi matuojamės įvairias kaukes ir charakterius – nuo nekaltos mergelės iki fatališkos moters. Ir galime rinktis. Bet kodėl rinktis?! Juk galime būti ir vienokios, ir kitokios – kad ir kaip būtų keista, tai priklauso nuo baltinių. Erotiškų, dekadentiškų ar puoštų lengvabūdiškais piešinukais – lolitiškų. Odinė liemenėlė nedviprasmiškai rodo, kad jos savininkė šiąnakt nori dominuoti lovoje...
Iš kur imasi nėrinių, medvilnės ir šilko jėga? Apatiniai liečiasi prie mūsų kūno, delikačiai jį glamonėja ir erzina. Priglunda taip, kad tampa tarsi antrąja oda. Ir būtent todėl yra galingas dirgiklis ne tik tam, kuris į juos žiūri (visos žinome, kuo myli vyrai), bet ir tai, kuri jais vilki. Jie padeda patirti metamorfozę ir įtraukti mylimąjį į aistros teatrą. Nes nors ir kokios būtų aplinkybės, sunku įsivaizduoti labiau gundomą reginį nei moters krūtinė, įrėminta švelniausių nėrinių. Baltiniai – tai simbolis pasaulio, kuriame vyras ir moteris susitinka tik tam, kad mylėtų vienas kitą.
Tai, ko nematyti
Visos ne kartą esame skaičiusios ir girdėjusios, kaip herojė sugundė herojų sumurmėdama jam į ausį, kad štai ji pamiršusi į vakarėlį užsimauti kelnaites. Galime juoktis, kad joks vyrukas nesusigundys tokia išsiblaškėle, tačiau psichoterapeutas-seksopatologas Viktoras Šapurovas tikina, kad šis stereotipas – vienas iš tų, kurie kone visada suveikia. Beje, nebūtina net girtis „užmaršumu“ – pakanka, kad jūs žinote tai, apie ką daugiau niekas aplinkui nenutuokia.
Būtent taip jautėsi viena internetinio forumo lankytojų. Visiškai blaivaus proto dama be jokių nimfomaniškų užmojų. Gal kas nors ją net pavadintų sausoka – buhalterės darbui ir nereikia ypatingos romantikos. Tačiau kai pasibaigus motinystės atostogoms ji pirmąkart turėjo išeiti į viešumą, ne juokais sunerimo. „Apie ką aš, trejus metus buvusi „profesionalia mama“, kalbėsiu su vyro verslo partneriais ir jų jaunutėmis gyvenimo draugėmis? Žinoma, visada galima pasvarstyti, ar Vilniuje „Jimmy Choo“ bateliai kainuos keturženklę sumą, ar vis dėlto prireiks penkiaženklės, – bet kad aš labiau mėgstu mokasinus...
Kaip tik išvakarėse buvau mačiusi kažkokią gana lėkštą komediją, kur herojė prieš pokalbį dėl darbo paskubomis susigrūda į rankinę kuklias medvilnines kelnaites ir, tarsi burtų lazdele mostelėjus, pavirsta kitu žmogumi – energingu, pasitikinčiu savimi; aišku, gauna tą darbą, o vėliau dar ir princą su baltu žirgu. Ir viskas per tas nelemtas kelnaites. Taip besvarstant atėjo metas žengti pro duris. Sekundę padvejojau ir… įsimečiau savąjį figos lapelį į rankinuką. Didelė vaizduojamojo meno galia... Beje, turiu pasakyti, kad lengvas šilkinis sijonas atrodė kur kas geriau, – vis dėlto kelnaitės palieka žymes odoje. Bet tai pastebėjau vėliau, o kol kas pati sau atrodžiau vos ne Mata Hari, susiruošusi į pasimatymą su priešo rezidentu. Keista šitaip jaustis 35 metų moteriai, betgi ne kasdien išeini iš namų be kelnaičių. Patirties stoka, taip sakant.“
Mano pašnekovė dar pasakojo, kaip aksominiai automobilio sėdynės apmušalai tiesiog elektrino jos odą per ploną sijono medžiagą. Tačiau svarbiausia, kad susirūpinus, ar tinkamai pasielgė (padorios moterys nešioja kelnaites ant užpakalio, o ne rankinėje), nebebuvo kada būgštauti dėl būsimo vakarėlio ir sunkių pokalbių. „Mėgavausi vėsa, kylančia nuo marmurinių restorano grindų. Ir juokiausi iš savo pačios minčių. Prie stalo pasakojau apie sūnų laimėjimus – taip, kaip kita šnekėtų apie dalyvavimą ralyje Paryžius–Dakaras. Ir manęs visi klausėsi! Paskui ilgai svarsčiau, kodėl ši maža tualeto detalė tokia galinga?! O gal esmė ta, kad aš turėjau paslaptį ir todėl jaučiausi ypatinga? Tiesiog tabu laužytoja. Gal išties vyrai instinktyviai neklysdami jaučia erotinį moters impulsą ir į jį reaguoja? Pratęsiau eksperimentą: automobilyje pasakiau vyrui, kur mano kelnaitės, – nors visada šaipydavausi iš tokių istorijų. Ir ką jūs manote? Mano amžinai pavargęs verslininkas užsidegė kaip 20-metis. Nebeprisimenu, kada buvome patyrę tokią naktį. Štai ir netikėk stereotipais.“
Norite būti viliojanti ir seksuali? Būtinai vilkėkite komplektą. Trokštate seksualumo? Papildykite apatinį tualetą korsetu ir keliaraiščiais. Ir pamirškite stereotipus, kad „visa tai“ reikalinga tik laisvo elgesio merginoms. Niekai!
Eksperimentas patvirtino seną tiesą: detalėse slypi ir velnias, ir Dievas. Dizainerė ir žurnalistė Camilla Morton, „Harper’s and Queen“ madų redaktorė, rašanti apie grožį ir stilių tokiems leidiniams kaip „Time“, „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“, įsitikinusi, kad kelnaitės ir liemenėlės – kaip ir vyrai: yra silpni, stiprūs ir visai jokie. „Pagal kiaulystės dėsnius būtent tą dieną, kai dėvite... ne pačius naujausius ir dailiausius apatinius, didelė tikimybė, kad jums pasitaikys romantiška vakarienė žvakių šviesoje su visais atitinkamais padariniais. Netikite? Prisiminkite Bridžitą Džouns. Taigi kartokite paskui mane: laimę nešančios kelnaitės neegzistuoja! Praėjusį kartą viskas pavyko dėl to, kad jūs – tikra šaunuolė, o ne dėl to, kad mūvėjote juodas siaurikes su baltais taškučiais. Ir apskritai pridengti dailiais baltiniais net riebalų „gelbėjimosi ratai“ atrodo ne taip baisiai.“
Iš vyro varpinės
Beje, netiesa, kad jiems labiausiai patinka nusirengusios moterys, įsitaisiusios horizontalioje pozicijoje. Bent jau rafinuoti ir reiklūs seksui vyrai (o kam mums kitokie?!) pastebi kur kas daugiau nei kartais norėtųsi. Vieną mano draugą jo dabartinė mergina suviliojo kontrastu. „Nėriniuoti juodi apatiniai mane tiesiog pribloškė. Į galvą nebūtų atėję, kad tokius gali dėvėti mergina, vilkinti odines striukes ir į darbą važinėjanti dviračiu. Kai kartą netikėtai nuvykome prie ežero ir ji nusimetė viršutinius drabužius (tada visi maudėmės nuogi), netekau žado. Nežmoniškai norėjosi atskleisti ir kitas paslaptis, kokių dar gali turėti ši moteris.“
Savo paslaptis pora sėkmingai aiškinasi jau penkti metai, netrukus ketina susituokti. Bet minėtoji mergina – fanatiška baltinių pirkėja. Jos piniginėje – visų geriausių Vilniaus apatinio trikotažo parduotuvių nuolaidų kortelės. „Didžiausia mano aistra – apatinis trikotažas, – pasakoja ji. – Neseniai suskaičiavau: turiu 32 komplektus. Tuoj atskiros spintos reikės.“
Aktorė Sophia Loren tikino, kad suknelė turi būti kaip spygliuotos vielos tvora: atlikti savo apsaugines funkcijas, bet neužstoti vaizdo. Tas pats tinka ir apatiniam trikotažui: erotiškos kelnaitės ir liemenėlė su nėriniais niekada neleis jums pamiršti, kad esate moteris – ar išrašinėtumėte skaitytojams korteles bibliotekoje, ar sėdėtumėte prekybos centro kasoje. Esmė net ne atmintis. Tiesiog švelnaus šilko pojūtis intymiausiose vietose veikia jutimus ir priverčia spinduliuoti seksualumą, kurį vyrai nori nenori pastebi.
Mūsų požiūris į apatinį trikotažą atspindi, kaip pačios vertiname kūniškumą. Jei spintoje nėra spalvingų komplektėlių, erotiškų juodų krūtis pakeliančių liemenėlių ir korsetų (tiek vieni, tiek kiti dar ir puikiai koreguoja figūros trūkumus), kelnaičių, kurias apsitempus užpakaliukas atrodo ne mielinės tešlos, o gitaros formos, – gal turime problemų ir dėl savo seksualumo? Gal verta pamėginti pataisyti padėtį ir iš kito atlyginimo nusipirkti beprotiškai drąsų apatinių komplektą? Kartais to užtenka: juk dažnai problemų tarp vyro ir moters kyla ne dėl partnerio, o dėl požiūrio į save.
Galų gale erotiškais apatiniais pridengtas kūnas leis drąsiau atsipalaiduoti ir negalvoti, yra ant sėdmenų nelemtų celiulito pėdsakų ar tai – niekingas kosmetikos firmų, trokštančių parduoti savo produktus, prasimanymas?! Norite būti viliojanti ir seksuali? Būtinai vilkėkite komplektą. Trokštate seksualumo? Papildykite apatinį tualetą korsetu ir keliaraiščiais (net jei neinate į pasimatymą; pamenate: pirminis tikslas – ugdyti juslumą). Ir pamirškite stereotipus, kad „visa tai“ reikalinga tik laisvo elgesio merginoms. Niekai! Anaiptol ne joms geriausi pasaulio dizaineriai kuria apatinio trikotažo šedevrus. Puikiai atrodo pusiau perregimas šilkas, šifonas. Jei oda įdegusi, tinka kreminė ar balta spalva. „Baltiniai saugo intymiausias kūno vietas, todėl taupyti čia mažų mažiausiai neprotinga. Rinkitės natūralias medžiagas: medvilnę, šilką, šifoną; klynelis – būtinai medvilninis, – aiškina C. Mornon. – Gražūs apatiniai – tikra moteriškumo investicija. Ką reiškia pinigai, palyginti su įspūdžiu, kurį padarysite, ir tuo, kaip jausitės?! Kuo daugiau spalvų ir modelių, tuo geriau!“
Kas patinka vyrams?
Vieni kraustosi iš proto dėl satino glaustinukių, kitiems šis modelis kelia pasibaisėjimą ir asociacijas su baisiakelnėmis. Kai kam patinka siaurikės, kai kuriems galvą susuka mergaitiški šortukai. Tačiau ir vieni, ir kiti, ir treti sutinka, kad esmė – ne apatiniai, o kaip jie dėvimi. Tik mes pačios žinome, kurios kelnaitės mums maloniausios, kuri liemenėlė taip pakelia krūtis, kad jomis tiesiog norisi gėrėtis. Tik tada, kai baltiniai bus lyg antroji oda, gerai jausimės savo kūne. Būtent tai labiausiai ir jaudina: ir mus, ir partnerį. Nusegti idealiai tinkančią liemenėlę, leisti oda nuslysti „marškinėliams gryno šilko“ – vyras turi būti visiškas sekso autsaideris ir ne gurmanas, kad neįvertintų galimybės atskleisti moteriškumo paslaptį.
Baltiniai turi ir sakralinę prasmę – pakanka prisiminti Žaltį, jaukiai įsitaisiusį Eglės marškiniuose. Jie visada buvo apeigų, žyminčių svarbius mūsų gyvenimo pasikeitimus, iniciacijos dalis. Kadaise merginos visą jaunystę siūdavo ir siuvinėdavo naktinius vestuvių nakčiai. O paskui jie atsidurdavo spintoje – kaip atsisveikinimo su nekaltybe ir jaunystės dienomis simbolis... Net ir dabar pirmoji liemenėlė mergytei yra ne tik minimalistinė drabužių detalė, bet ir svarbus simbolis, liudijantis, kad atveriamos durys į suaugusiųjų gyvenimą.
