Šeštadienį A.Storpirštis paskutinįkart peržengė Jaunimo teatro slenkstį – 11 val. urna su aktoriaus pelenais buvo išlydėta į Antakalnio kapines.
Paskutinį kartą atsisveikinti su aktoriumi atvyko jo gyvenimo bendražygiai – sūnus Simonas Storpirštis, dukra Evelina, sūnėnas Ainis Storpirštis, brolis Gediminas Storpirštis. Taip pat – velionio bičiuliai, kolegos Andrius Bialobžeskis, Giedrius Arbačiauskas, Marius Repšys, Saulius Urbonavičius-Samas ir daugelis kitų.
Vidurdienį A.Storpirštis amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Aktorius palaidotas šalia rugsėjį anapilin iškeliavusios aktorės Nijolės Gelžinytės. Greta – ir kolegos, 2006 metais išėjusio aktoriaus Vytauto Grigolio kapas.
R.Kazlas: „Iki šiol jaučiu tavo delno šilumą“
Atsisveikinimo žodį prie velionio kapo tarė jo scenos kolega, kino ir teatro aktorius, režisierius Rolandas Kazlas. Jo kalba ir graudino, ir linksmino.
„Kai gyvenime ar darbe būna sunki akimirka, iškart pagalvoju, o ką apie visa tai pasakytų Arūnas Storpirštis? Ir iškart viskas susitvarko. Tampa ramu, linksma, gera. Manau, kad mums visiems čia susirinkusiems teko didelė laimė ir garbė pažinoti labai įdomų žmogų. Išminčių. Puikų aktorių. Be jo pasaulis tampa skurdesnis, nuobodesnis, mažiau spalvingas“, – kalbėjo R.Kazlas.
Kaip būtų malonu dar susitikti Arūną. Kiek dar nepakalbėta.
Jis pabrėžė, kad A.Storpirštis buvo iš tiesų labai įdomus žmogus. Nuostabus aktorius. Draugas. Bičiulis.
„Ir net šią akimirką, kai kalbu, turiu būti labai budrus, atidus, nes yra žmonių, šalia kurių būdamas negali pameluoti. Arūnas buvo iš tų, kuris jautė falšą, netikrumą, patosą jau pačioje jo užuomazgoje, – pasakojo R.Kazlas. – Kaip aktorius jis galbūt labai nesiplėšė. Bet ir niekada neperspausdavo. Štai čia svarbiausia – neperspausdavo. Netgi pasakyčiau, kad jis buvo per išmintingas žmogus, kad būtų aktoriumi. Jis buvo labai didelis išminčius.“
Todėl, pasak R.Kazlo, mirtis ir Arūnas yra tokie nesuderinami dalykai: „Arūnas – tai pats gyvenimas. Nežinau, ką jis pats pasakytų savo mirties akimirką. Jis turbūt čia kažkur aplink vaikšto ir kiekvieną mūsų apkabina. Turbūt taip ir yra.“
Atsisveikinimo žodyje R.Kazlas prisiminė vieną epizodą, kai prieš kokius 20 metų juodu su Arūnu, apimti polėkio planavo važiuoti prie jūros.
„Į Palangą. Į Nidą. Kažkaip linksmai praleisime laiką! Tai tais planais mūsų kelionė ir baigėsi”, – su šypsena konstatavo R.Kazlas, priversdamas šyptelėti visus susirinkusius.
Jis turbūt čia kažkur aplink vaikšto ir kiekvieną mūsų apkabina.
„Galbūt gyvenimas toks ir yra. – tęsė R.Kazlas. – Visada lieka kažkas nepadaryta, neatsisveikinta, visada liekam skolingi. Kaip būtų malonu dar susitikti Arūną. Kiek dar nepakalbėta. Bet vis dėlto yra žmonių, kurie miršta. Yra žmonių, kurie miršta gyvi būdami. Bet yra žmonių, kurie miršta ne visai. Ir kol bus bent vienas iš mūsų, kurie prisimins Arūną gyvą, koks jis buvo, jis ir liks gyvas.“
R.Kazlas pakėlė ore ranką ir akimirkai nutilo.
„Visi prisimename, kaip jis sveikindavosi. Taip ypatingai iškeldamas ranką ir leisdamas įdėti delną į jo delną. Taip kad, Arūnai, man buvo didelė garbė ir laimė pažinoti tave, būti scenoje. Atsisveikinu su tavimi. Pasisveikinu. Ir iki šiol jaučiu tavo delno šilumą. Ačiū tau“, – paskutinį „sudie“ kolegai ir bičiuliui tarė R.Kazlas.
R.Vilkaitis: „Išėjai pirmas iš mūsų dešimtuko“
Tardamas atsisveikinimo žodį Remigijus Vilkaitis pareiškė norįs pasikalbėti su Arūnu. „Tavęs nėra, bet tu tartum esi. O su tavimi šnekantis labai lengva nuklysti į prisiminimus. Kas galėtų pamiršti nemirtingą mūsų dėstytojos D.Tamulevičiūtės „Arūūūūūūnai“. Tai – klasika“, – šyptelėjo R.Vilkaitis.
Mes retai susitinkame. Surinkai mus šiandien. Dabar galbūt matysimės dažniau.
Aktorius priminė, jo manymu, labiausiai vykusį Arūno kalambūrą: „Jį norėčiau palikti visai Storpirščių giminei, kaip priesaką. Kartą po futbolo sėdim, alų gurkšnojam ir Arūnas staiga sako: „Aš esu Storpirštis. Aš negaliu žiūrėt pro pirštus.“ (susirinkusiųjų minia prapliupo juoku – red. past.) Tai nežiūrėkite pro pirštus, gerai? Visi – ir tie mažiukai, Gabija, kuri ten lakstė, gėlytes nešiojo. Tas yra labai brangu.“
Pasak R.Vilkaičio, A.Storpirštis pasirinko kelią, kurį būti galima apibūdinti kaip „Nepakartojamas būties lengvumas“.
„Ėjai, kur šaukė, kur nešė. Kur traukė. Mielasis, tavo kūnas tenai – iš dulkių į dulkes. Ta kelionė baigta. Ir mes atėjome ne apsvarstyti. Ne atsirinkti. Ne pasmerkti ar pagirti. Mes atėjome palydėti tavęs. Tu jau išėjai – pats pirmas iš mūsų dešimtuko. Mes retai susitinkame. Surinkai mus šiandien. Dabar galbūt matysimės dažniau.
Tau tos problemos jau nėra, o į mane iš veidrodžio žvelgs susirūpinęs, raukšlėtas diedukas. Mūsų laikas irgi ateis.
Tau tos problemos jau nėra, o į mane iš veidrodžio žvelgs susirūpinęs, raukšlėtas diedukas. Mūsų laikas irgi ateis. Tebūna tau lengva ta ilga amžinoji kelionė“, – sakė R.Vilkaitis.
Dirbo iki paskutinės dienos
Arūnas Storpirštis mirė antradienį, lapkričio 6-ąją. Dar tą pačią dieną jis dirbo, įgarsino filmą. Rugsėjo 2 dieną jis paminėjo savo 68-ąjį gimtadienį.
Arūnas Storpirštis palydimas į paskutinę kelionę:
A.Storpirštis gimė 1950 metais Vilniuje, 1975-aisiais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Jaunimo teatre sostinėje ir šio teatro trupei priklausė iki šiol.
Aktorius į Jaunimo teatrą atėjo su legendiniu vadinamu režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku.
Dešimtukas – tai Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis – iki šiol vadinami viena talentingiausių teatrinių grupių visoje Lietuvos teatro istorijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paskutinį kartą ištarti „Ačiū“ scenos bičiuliai penktadienį rinkosi Jaunimo teatre
Šiame teatre A.Storpirštis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų. Jis vaidino garsiuose Jaunimo teatro pastatymuose „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Škac, mirtie, visados škac“, „Pirosmani, Pirosmani“ ir kituose.
Aktorius kurį laiką dirbo nevalstybiniame Didžiajame Vilniaus teatre.
A.Storpirštis daug filmavosi ir Lietuvoje, ir anksčiau – Sovietų Sąjungoje. Jis vaidino „Amerikietiškoje tragedijoje“, „Chameleono žaidimuose“, „Ir ten krantai smėlėti“, „Žaltvykslėse“, „Žvaigždėje“, „Eurazijos aborigene“, „Dėdė, Rokas ir Nida“, kt., filmavosi televizijos serialuose, humoristinėje žinių laidoje „Dviračio šou“.
Aktorius taip pat garsino filmus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Skaudžią ir netikėtą netektį išgyvenantys kolegos A.Storpirštį vadina lietuviškuoju Belmondo
