„Vytautas buvo spalvinga asmenybė. Ir vis dar taip sunku sakyti buvo...“ – kalbėdama su portalu 15min atsiduso Vaiva Mainelytė.
Sunkiai tvardydama emocijas, aktorė neslėpė, kad kartu su Vytautu Tomkumi prabėgo gražiausios jos jaunystės akimirkos ir kūrybiniai metai. V.Mainelytė prisiminė ir pirmąjį jųdviejų susitikimą.
„Prisimenu mūsų pirmą filmą „Tadas Blinda“. Pamačiau jį tokį gražų, aukštą, su plačia šypsena, puikiai jojantį ant arklio. Nors tada dar bendravome mažai, jau tąsyk pastebėjau, kad jis buvo tikra kompanijos siela. Vytautas buvo didelis vaikas, labai nuoširdus. Už tai jį visi taip mylėjo, o daugelio kartų širdyse jis ir išliko kaip Tada Blinda“, – prisiminė Vaiva.
Aktorė pasidalijo ir ryškiu prisiminu iš legendinės kino juostos filmavimo.
„Filmą filmavome vasarą, o prieš tai žiemą aš pagimdžiau dukrą. Daug kas to nežinojo. Prisimenu, filmavome sudėtingą vestuvių sceną ir staiga kažkas sustabdė filmavimą primindamas man, kad turiu važiuoti „pietų“. Tada prie manęs priėjo Vytautas ir pradėjo „traukti per dantį“, ar aš tokia išranki, kad turiu važiuoti kažkur pietauti. Kažkas neapsikentė ir pasakė jam, kad turiu dukrą, kurią turiu pamaitinti. Prisimenu, tada jis labai nustebo, kad aš jau esu mama. Jis manęs paklausė, koks mano dukros vardas, o aš jam atsakiau: Dovilė. Tada jis apsidžiaugė, nes lygiai toks pats vardas ir jo atžalos“, – prisiminu dalijosi aktorė.
Po legendinės kino juostos sekė ir kiti bendri darbai – V.Mainelytė ir V.Tomkus dalijosi bendra teatro scena, vyko į gastroles užsienyje. Taip aktoriai tapo ne tik kolegos, bet ir draugai, kurie bendravo šeimomis.
„Vytauto žmona žinojo, kad mes gražiai sutarėme. Niekada nebuvo jokio pavydo, nes tam nebuvo jokio pagrindo. Tačiau nesitikėjau, kad viskas taip greit prabėgs, pasiligos visi...“ – su portalu 15min kalbėjo Vaiva ir pridūrė, kad pati išlydėti kolegos ir bičiulio į amžiną kelionę negalės.
„Deja, kad ir kaip norėčiau, tinkamai atsisveikinti su Vytautu negalėsiu, nes sergu“, – prasitarė ji.
Paskutiniais aktoriaus gyvenimo metais, V.Mainelytė su V.Tomkumi bendraudavo telefonu – susiskambindavo svarbiomis progomis, nepamiršdavo vienas kito pasveikinti.
„Pasiilgsiu jo žemo tembro ir to, kaip jis mane vadindavo – malefka, todėl kad buvau už jį jaunesnė. Dabar, jau sulaukus tokio amžiaus, belieka gyventi prisiminimais“, – baigdama pokalbį atsiduso V.Mainelytė.
Fotogalerija:
