Kiti, susiradę atokesnį saugų kampą, atidžiai stebi, kas vyksta. Vienu pirštu barbena į interneto duris, panosėje tyliai sau tardami angliškus žodžius su rusišku akcentu. Bet ir tie, ir anie tyliai padejuoja, kad daug kas dingo iš jų pasaulio. Dingo daiktai, veiksmai, žodžiai. Nebėra nei pėdsako to, be ko neįsivaizdavome savo gyvenimo.
Štai dabar pasakyk jaunimui, kad egzistavo deficitas. Jis nesupras, kad yra daiktas, bet jo negali gauti. Tai yra gali gauti, bet sunkiai. Visi sako, kad jo nėra, bet tu gali gauti. Jei turi pažįstamų arba pinigų. Bet geriau pažįstamų, nes jie daugiau gali nei pinigai.
O šitame mūsų pasaulyje deficito nėra. Nes daiktas arba yra, arba nėra. Mano jaunystėje tai sakydavo, kad jo nėra, o aš žinodavau, kad jis yra. Ir reikėdavo sukti galvą, kaip ir kokiu būdu man jį gauti.
Bet liūdniausia ne dėl daiktų. Liūdniausia, kad dingo tai, ko pasigendu kasdien. Veiksmas, kuris man buvo svarbus tada ir dabar. Kurio man labai reikia. Nes be jo kažkaip gyvenasi kitaip.
Atsimenu, kaip išleidau į lauką savo penkiametį sūnų. Po penkių minučių nusileidžiu į kiemą ir aš. Žiūriu, jis jau žaidžia su man nepažįstamu berniuku. Domiuosi, kas čia toks? O mano sūnus laimingas atsako, kad čia yra jo geriausias draugas! Per penkias minutes vaikas gali įsigyti geriausią draugą, kurio net vardo nespėjo sužinoti.
Štai ko aš labai pasiilgstu – draugiškumo.
Kvailai dabar skamba kažkada buvusi populiari frazė – „Tegul nugali draugystė“. Ir ji nugalėdavo. Ten, kur nebūdavo prizų arba negalėdavo apsispręsti, kuris geresnis. Arba jei nenorėdavo įžeisti nė vieno dalyvio. Tačiau draugiškumas buvo privalomas.
Atsimenu, kaip mokytoja paimdavo už rankos klasioką, kuris per pertrauką man trenkė su didžiule medine liniuote per galvą matematikos kabinete, ir liepdavo man į jį įsikabinti. O įsikabinus pasakyti, kad aš nebepykstu. Man liežuvis burnoj mazgu susisukdavo, kaip nenorėdavau ištarti tų žodžių. Nes guzas, iškėlęs mano pakaušį į lubas, neleido pamiršti nuoskaudos ir skausmo. Ir nesvarbu, kad aš pirma pradėjau apie auksinę jo plaukų ševeliūrą. Bet jis buvo neteisesnis, pirmas pačiupęs nuo lentos ilgiausią liniuotę ir greitai kalęs per tą mano vietą, kur plaukai buvo ne ryži.
Iš mano burnos niekaip negalėjo išvirsti atleidimo žodžiai ir tai, kas išvarvėjo, labiau priminė mongolų-totorių maldos pirmojo žodžio keturias raides. Nes niekas nesuprato, ką aš sakau. Tačiau kartojimas yra mokslų motina ir po kelių kartų visi jau suprato, kad aš atleidau ir kad draugausiu vėl. Su juo. Nors labiau norėčiau su ta pačia liniuote tris kartus jam užvožti. Tik stipriau.
Bet kai pasakydavai, kad vėl draugausi, viduje kažkas apsiversdavo. Ir nebegalėjai taip pat pykti. Kažkas praeidavo. Gal pyktis.
O pats baisiausias dalykas, ką draugė galėdavo iš tavęs išgirsti, tai kad tu eini namo, nes su ja jau daugiau nebedraugauji. Arba visai nebedraugauji. Nes dabar draugausi su Jolanta. Ir ji bus tavo geriausia draugė.
Draugiškumo pasigendu. Visur. Parduotuvėje, gatvėje, ligoninėje, mokykloje, keliuose. Kodėl visi žmonės patapo priešais?
Į nedidelę kaimelio šventę susirinko nedaug žmogelių. Nes vieni patys bijo, kitus vaikai prigąsdino, o treti neturi, kuo apsirengti. Ant penkių žmogelių po vieną būsimą Seimo narį. Šeši. Penki pavargiukai su klapsančiomis blakstienomis iš po kaukės. Ir šeštasis gražus išsikišėlis iš minios su prabangiu kostiumu ir šviečiančiais dantukais per peršviečiamą suvirintojo kaukę.
Ir parėjo kalbos apie tai, kaip jis labai daug padarė, daro ir padarys, o štai tie... (pirštais nerodysim), visai nieko verti. O tada „niekalai“ išeina į trasą paklausti darytojų, kur dingo milijonai?
O tada tie penki žmogiukai, sėdintys šalia šių puikuolių, pradeda dairytis į lauko duris, nes visi vienu metu labai įsinori namo. Nes ten, kur nėra draugiškumo, nebelieka ir šventės.
Politinės tolerancijos ir pagarbos tektų su žiburiu ieškoti. Madoje tapo keistas būdas pakilti laiptu aukštyn. Tai yra užlipti ant kito. Pamindamas kito žmogaus vertybes, jautiesi pasikėlęs save pareigose. Stovi aukščiau, matai toliau ir tave visi mato.
O juk iš tikrųjų, kodėl visi eina į Seimą?
Kad padėtų mums gyventi geriau. O užtektų tik pagalbos gyventi. Juk ir be to „geriau“ mes kažkaip prasisuktumėme.
Būtų gražu, kad jie, draugiškai įsikabinę vienas kitam į rankas, pasakytų atsiprašymo žodžius ir pabandytų kažką gero mums padaryti. Tegul nežiūri viens kitam į akis. Tegul nemiega ir nevalgo kartu, bet dėl bendro reikalo juk galima draugiškumą bent suvaidinti? Ir nesvarbu, ar tavo kaklaraištis raudonas ir tau nepatinka kitos partijos žalios spalvos paminėjimas pavadinime? Tegu tik pabando, nors truputį padraugauti?
O gal patiks? Juk mums, tiems penkiems bėduliams, iš to šešto tik tiek ir tereikia. Kad ramiai, pamažu, bet pirmyn. Su meile, pagarba ir... draugiškai.
