Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

V.Mičiulienė: Kai man buvo gėda pasakyti, kad neturime, ką valgyti, arba Kodėl mes bijome prašyti pagalbos

Žmogus savyje turi daug spalvų. Ir visos jos reikalingos. Nes net pats nežinai, kokios spalvos būdamas kitą rytą nubusi. Ar eisi spirgėdamas šuoliais per šaligatvio plyteles, ar galva bumpsėsi į kelius, lyg rudeninis krituolis obuolys. Ir tai dažnai priklauso ne nuo tavęs.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Kaip vienas mums visiems žinomas žmogus bandė pasiteisinti, kad jis nekaltas, o aplinka kalta. Ir buvo žiauriai išjuoktas, nors giliau pasikapsčius, tai atrodo, kad jis buvo teisus. Mūsų visų poelgiai priklauso nuo to, kur mes esame, kas mus supa ir ar gerai tą naktį išsimiegojome.

Liūdesio šiuo metu aplink nors su sunkvežimiu vežk, o štai džiaugsmo resursų reikia savyje ieškoti. Gal liko kokiame užkabaryje vilties šlakelis, kuris padėtų patikėti, kad viskas bus gerai. Neįtikėtina, bet negaudami iš niekur papildymo mes vis tik sugebame kažką gero surasti.

Tačiau viena būsena man iki šiol kelia įtarimą. Kad ji vieniems buvo duota, o kitiems pamiršta įkrauti.

Aš kalbu apie gėdą. Vaikystėje vis girdėdavau šiuos žodžius: „Kaip tau negėda?“. Ir jausdavau kaltę, kad man nėra gėda dėl to, ką aš padariau. O, pasirodo, turėdavau jaustis blogai. Kad naktį su draugais be leidimo skyniau klebono braškes, kad nepasisveikinau su kaimyne, kad nepadariau namų darbų. Ilgai buvo negėda, bet jei žmogui dažnai sakysi, kad jis kiaulė, tai tikrai galų gale išgirsi, kad jis kriuksi.

Tai štai taip pamažu manyje apsigyveno gėda. Invazinis jausmas, bet kaip tie svetimi šliužai parkuose, apsigyveno ilgam. Jei tik pabandydavau, kad nebūtų gėda, aplink visi puldavo choru badyti pirštais ir net žmonės be muzikinės klausos, nuostabiai susidainuodavo tarpusavyjem an šaukdami: „Gėda, gėda, gėda!“

Kai dabar pagalvoju, tai tas jausmas toks žudantis ir kvailas, kad silpnesniam tai reiškia visišką pražūtį.

Išsiskyrusi ir likusi su dviem vaikais, nebesugebėdavau išgyventi. Eidama pas kaimynus pasiskolinti gabalėlio lašinių, meluodavau, kad reikia pagauti įsismarkavusią pelę

Išsiskyrusi ir likusi su dviem vaikais, nebesugebėdavau išgyventi. Eidama pas kaimynus pasiskolinti gabalėlio lašinių, meluodavau, kad reikia pagauti įsismarkavusią pelę. Spąstus turiu, o lašinius pabaigiau. Pabaigiau tai, ko seniai nebeturėjau ir pamiršau, kaip tai atrodo ir kaip tai kvepia.

Nes buvo gėda pasakyti, kad neturiu, ką su vaikais valgyti, ir tą gabalėlį, padalinusi į tris dalis, pagardinsiu savo kelių dienų prėskus patiekalus.

Gėda buvo į šventę eiti su kaimynės atiduotais per dideliais bateliais, kurių nudaužytas viršūnes nulakavau kitos spalvos nagų laku ir todėl visą vakarą turėjau veiklos. Veiklos taip būti, taip eiti ir taip šokti, kad niekas nepamatytų mano apatinių galūnių gėdos.

Gėda, kad tu negali sau leisti gyventi oriai, nors dirbi dieną naktį. Gėda, kad nesugebi pakilti iš pelkės. Nes šalia nieko nėra, kas ištiestų pagalbos ranką. Ar galų gale paskolintų tą prakeiktą seną meškerę, kad galėtum pats pasigauti tą žuvį.

Praėjo tas sunkus laikotarpis. Galvoju, ne man vienai. Visiems tuo metu buvo sunku. Manau, kad tik tie, kurie gyveno iš mūsų negalėjimo ir neturėjimo, tuomet buvo aukštumoje. O visi kiti sunkiai.

Pamažu atsigavome, atsistojome ant kojų ir primiršome gėdos jausmą.

Darėme, ką galėjome ir kaip norėjome, ir beveik atsipalaidavome.

Ir tada parėjo. Parėjo tai, ką dabar turime. Nežinomybė, neviltis ir šlykštus beprasmybės prieskonis burnoje. Net neatsiklaususi, ar jos kas nors laukia, parėjo gėda į mūsų gyvenimus. Žmonės liko be darbų, su pilnu bagažu įsipareigojimų.

Ir vėl ta gėda, kad esi silpnas ir nebežinai, kaip toliau gyventi

Ir vėl ta gėda, kad esi silpnas ir nebežinai, kaip toliau gyventi. Iš visų pusių mane pasiekia skausmingos istorijos, kai žmonės pasirenka baisius išeities kelius. Ir tu net neįtartum, kad jam taip buvo blogai, nes žmogus tylėjo. Tylėjo apie savo baimę, nes jam buvo gėda prisipažinti. Kad jis nebežino, kaip toliau gyventi. Ir tyla uždarė žmogų savyje. O uždarytas ilgai nepabūsi.

Nors ką aš čia sakau? Buvom uždaryti savo burbuluose ir tikrai netrumpai. Ir štai ištvėrėm. Net keista.

Bet aš žiūriu iš savo burbulo į pasaulį ir matau, kiek aplink yra tų, kuriems neįdėjo Dievulis į žemišką kelionę gėdos jausmo. Ar jie tuomet stovėjo eilėje prie chamiškumo, ar buvo nuėję į šoną, bet su savim nepasiėmė to jausmo.

Ir keistas jausmas – kuo aukštesnis žmogaus postas, tuo mažesnis gėdos koeficientas. Daro visiškas nesąmones ir tu niekaip nesupranti, kodėl jis taip? Taip norėčiau prieiti arti arti ir žiūrėdama iš apačios (čia jau mano kompleksai ir kompleksija) paklausti: „Kaip tau negėda?!“. Kaip negėda šitaip elgtis su žmonėmis, kurie turi savyje tiek daug gėdos? Nors kažkodėl jaučiu, kad jis nuoširdžiai nustebtų, nes nesuprastų apie ką aš kalbu.

Esu prasta vairuotoja. Ypač parkavimosi srityje. Ir norėdama tai atlikti teisingai, ilgai užtrunku, sukeldama aplinkiniams daug juoko. Tačiau šis veiksmas irgi atsirado iš gėdos jausmo. Kai vieną kartą pastačiau skersai savo mašiną prie parduotuvės ir priėjęs policininkas manęs paklausė, ar man negėda. Ar ne gėda taip pastatyti? Pasakiau, kad gėda ir už pusvalandžio pastačiau teisingai. Tarp kitko, jo padedama. Jo rankų makalavimo ir šūksnių pagalba.

Dabar visada parkuodamasi jaučiu plevenančią policininko dvasią kažkur virš bagažinės.

Reikia kalbėtis. Visiems. Kad nebūtų gėda, dėl ko negali mums būti gėda. Kad nemokame, kad nežinome, kad nesuprantame. Juk tu nekaltas, kad tavo darbdavys tau pasako, jog nuo rytojaus tu nebedirbsi nei iš namų, nei iš laukų. Ir jam nusispjauti tavo buto paskola ir tavo du vaikai. Ir niekam neįdomu, kad išeini į nežinią.

Leiskime sau klysti ir būti neteisiems. Leiskime, kad mums kas nors padėtų. Nemeluokim apie pelę, kurios nėra namuose. Nes ji neturi ten ką valgyti. Nebijokime prašyti pagalbos. Nes šalia daug gerų žmonių, kurie padėdami mums, išsigelbės patys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais