Nors, iš kitos pusės, gal ir gerai. Nes dainuoti noriu, bet negaliu. Nes kai uždainuoju, visi atsisuka lyg klausdami manęs, kas man atsitiko. Kokia bėda ar nelaimė ir kuo jie galėtų padėti.
O šalia jaunučiai žiūrovai plėšia iš visų jėgų, kad net matau, ką jie valgė pietums: „MAAARKA!!!“ Taip. Ant scenos stovi Marijonas Mikutavičius. Ir ne vien tik stovi, bet ir dainuoja. O šalia berniukas, man tinkantis į anūkus, su marškinėliais, ant kurių puikuojasi užrašas – „Marka yra Marka.“ Suprask, kad M.Mikutavičius yra gerai, ką jis bedarytų. Ir kai tas mažiukas prie scenos spragsi aukštyn link M.Mikutavičiaus šaukdamas „MAAARKA!“, man yra didelė gėda. Už jį. Ir kad aš šalia. Kad aš toleruoju tokį elgesį. Nors to vaiko nepažįstu. Ir aš jam negaliu pasakyti: „Jis tau joks ne Marka! Tu su juo kiaulių neganei.“ Negaliu. Nes tai ne mano reikalas.
Bet aš negaliu net fiziškai pakelti familiarumo. Beveik taip pat kaip infantilizmo. Kai suaugę žmonės vaidina cypaujančius vaikus, nes labai nori, kad juos kažkas globotų.
Tačiau kai jauna mergaičiukė, su kuria suvedė likimas bendram darbui, man ploja per petį ir sako „O davai tu užsidėk šitą kostiumą, ir staigiai, nes nėra čia laiko pezalams“, aš sukniumbu ant kelių. Iš gėdos prieš save. Nes už save nemoku pakovoti. Pasakyti tai pienburnei, kad aš ją matau pirmą kartą, kad ji už mane jaunesnė trisdešimt metų ir jai niekas nedavė teisės man daužyti per skaudantį petį. Už kitą žmogų aš taip mokėčiau pasakyti, kad jai maža nepasirodytų. O už save nemoku.
Man patinka, kai aš jaučiu pagarbą. Ir visai nesvarbu, kad į mane kreipiasi „tu“.
Klausau savo kolegų pasakojimų apie praėjusį savaitgalį. Apie tai, kaip su Nomke buvo piešti puodelių. Kaip klausė Robkės grojimo. Kaip gerai pasitūsino su Čėska ir koks geras buvo Kėšos koncertas. Nes jei tu taip sakai – Robkė, Mindė, Marka, Vycka, – tai reiškia tu esi su jais artimuose santykiuose. Nes jei aš klausydama nesuprantu, su kuo jie šeštadienį gėrė ir kas tai per žmogus, tai aš molių molis. Nes leisdamas sau taip vadinti žmogų pasikeli jį iki savo, sakykim, pusbrolio lygmens. Ir tada tu stovi šalia tokio kietuolio kaip asilėno brolis ir karpai ausimis, nes niekada neišdrįstum Stasio Povilaičio pavadinti Staska. Nei gyvo, nei išėjusio. Nes gerbi tą žmogų, kokie bebūtų jūsų santykiai.
Manau, kad šita mada atsirado iš didelio noro pasipuikuoti. Pažeminant kitą užlipti aukščiau. Nors kur tu lipi, dar niekas nežino. Juk ir vartai į dangų dažniausiai yra kapo duobė, kuri veda žemyn.
Man patinka, kai mane vadina vardu. Man patinka, kai aš jaučiu pagarbą.
Ir visai nesvarbu, kad į mane kreipiasi „tu“. Aš jaučiu skirtumą tarp pagarbos ir paniekos.
Man gražu, kai matau klinikoje man puikiai žinomą medikų šeimyną, kurie, atėję viens pas kitą į kabinetą, prie paciento viens į kitą kreipiasi: „Daktare, ar galima jūsų paklausti?“
Mano manymu, santykiai turi būti išgryninti praeities prisiminimais ir dabartine pagarba tiems, su kuriais tenka bendrauti.
Po ilgų metų susitikau buvusį savo mokinį, kuris, mano žiniomis, savo gyvenimą buvo išsiuntęs į užsienį. Vietinė šventė su daug alkoholio, ir pusė jo turbūt būtent jis išgėrė. Ėjo link manęs linguodamas ir aš visai tuo nesidžiaugiau. Bet užsidėjau šypseną, išskėčiau rankas ir laukiau. Laukiau savo mokinio. Ir priėjo jis prie manęs ir paklausė. Paklausė klausimo, kuriam iki šiol neturiu atsakymo. Nors klausimas tikrai paprastas: „Nu? Kų tu, su murzinu kaklu?“
O tie, kurie giriasi, yra neįdomūs.
Rankos kaip sparnai nukrito žemyn ir duokit man per snapą, bet aš neatsimenu, ką jam atsakiau. Tačiau vakare dėl visa ko ilgai ploviau kaklą. Ir nuo to karto bijau. Bijau žmonių, kurie visus pažįsta. Su kuriais visais gėrė, valgė, miegojo. Kurie žino, kas, su kuo ir dėl ko ir ką tai reiškia. Tai tokie žmonės, kurie yra nepatenkinti savo gyvenimu ir būdami šešėlyje jaučiasi kietesni. O nė velnio.
Būtent dėl to išlenda jo minkštumas ir jokio kietumo nebelieka.
Atsiminkit. Jei šalia žmogus pradeda girtis kad Vycka, Rolka, Čėska ir Marka vakar su juo šventė, reiškia jis yra visiškai vienišas. Su juo niekas nenori būti, valgyti ir miegoti. Todėl jis ir puikuojasi. Nes tie, kurie iš tikro miegojo, jie tyli. Tyli ir šypsosi. O tie, kurie giriasi, yra neįdomūs. Čia šimtas procentų. Vakar man šitai Marka pasakė.
