Uždariau save savo inkile, ketvirtame aukšte ir su visais tik per didelį atstumą. Per internetinį metrą ir telefoninį pusmetrį.
Vieną vakarą netikėtai, jau visai vėlai vakare, kažkas tyliai tyliai pakrebždeno į duris. Abejodama, ar tik nepasigirdo, užmečiau akį į durų akutę. Tamsi tuščia laiptinė. Pasigirdo. Kai sukausi eiti, jau aiškiai išgirdau stuksenimą.
Vėl, matydama, kad laiptinėje nieko nėra, staigiai atrakinau duris.
Buvo. Trys. Ir tokie maži, kad durų akutė jų negalėjo užgaudyti. Ištepliotais veidais, plastmasiniais dantimis, kurie vis krito iš burnos, ypač pačiam mažiausiam. Didysis, išsitraukęs protezus pareiškė, kad jie čia dėl pokštų ir žaidimų, bet galima atsiskaityti ir saldainiais. Mažylis žiojosi sakyti, bet jam iškrito dantys ir jis, graibydamas juos nuo laiptų, pasakė, kad jų nebijočiau, nes jie neserga.
Paprašiau tų dantų nebesidėti į burną ir paklausiau, kuo jie neserga. Vidurinysis gražiai paaiškino, kad neserga tuo, kuo serga visi, ir kažkaip atsargiai paklausė, ar aš nesergu. Ar nebūnu lauke. Pasakiau, kad nebūnu, nesergu ir daviau saldainių. Nors galėjau ir papokštauti, nes neaišku, kada dabar turėsiu darbo, kad galėčiau saldainių nupirkti.
Mažylis žiojosi sakyti, bet jam iškrito dantys ir jis, graibydamas juos nuo laiptų, pasakė, kad jų nebijočiau, nes jie neserga
Tačiau namie atkreipiau dėmesį į savo tėtę, kuris kasdien eina į lauką, nes, jo manymu, kitaip vitamino D negausi.
Ir pamaniau, kad jis galėtų būti tas, kas atneš tą bjaurybę į mūsų namus. Jis, ta silpnoji grandis, per kurią mus gali pačiupti. Išklausinėjau, kokiu atstumu nuo žmonių sėdi, ar niekam neduoda rankos ir ar nieko lauke nečiupinėja.
Ir čia tėtis pratrūko. Išklausiau ilgą kalbą apie tai, kaip aklas žmogus gali matyti, kokiu atstumu nuo jo sėdi žmonės? Ir kaip jis gali čiupinėti tai, ko nemato, jei turi lazdelę atstumui nustatyti? Ir iš viso, man reiktų persišviesti galvą, kad aplink vien priešus ir pavojus matau, ir jis gali man drąsiai diagnozuoti paranoją.
Išklausiau ilgą kalbą apie tai, kaip aklas žmogus gali matyti, kokiu atstumu nuo jo sėdi žmonės?
Bet iš tikro. Aš nieko nebežinau. Nieks man nepasako tiesos. Tik gąsdina.
Niekur neiti. Nieko neliesti. Nieko nedaryti. Ir laukti. Kol pagerės. O kaip iki to išgyventi? Kažkoks karas. Nei kur nueiti, nei ko pasiklausti. Kas gali padėti?
Atsimenu vaikystėje tokius klausimus verkdama kaimynei uždavinėjo Vanda, kai jos vyras ilgam buvo užsukęs pas fermos vedėją. Tačiau po kiek laiko vyras vėl buvo namie ir Vanda iškėlus galvą į darbą eidavo labai labai lėtai nauju keliu, kuris vedė pro fermos vedėjos langus.
Pasirodo, buvo nueita į partijos komitetą ir partija pakalbėjo su lengvo elgesio turistu. Ir išaiškino vyrui, kaip jam geriau ir su kuo gyventi.
O kur dabar nueisi? Ko paklausi, ką daryti? Šiuo metu į trasą išeina matematika. Niekada mums tiek nerūpėjo skaičiai kaip dabar. Kiekvieną rytą skaičiuojam, kiek vakar buvo sergančių ir kiek šiandien. Atimam, pridedam ir išsigąstam.
Prisakiau visiems pažįstamiems, kad kai ateis ta būsena, kai už minties ateis tamsa, jog bet kuriuo metu man skambintų. Bet kuriuo! Kalbantis su žmogumi ištirpsta baimė
Išsigąstam ir baimė užvaldo visus mūsų sąmonės kampelius. Ne kiek už save, kiek už savus. Kuriems nežinai, kaip padėti. Todėl prisakiau visiems pažįstamiems, kad kai ateis ta būsena, kai už minties ateis tamsa, jog bet kuriuo metu man skambintų. Bet kuriuo! Kalbantis su žmogumi ištirpsta baimė. Mes nukreipiame ją kita linkme. Lai plaukia kitur. Toliau nuo mūsų.
Mums tereikia išlaukti. Ir matant, kad šalia esantis uždaro savyje langines, pabandyti jas atplėšti. Nors ir jis nenorės jūsų įsileisti. Visa stiprybė yra mumyse. Kiekvienas gelbėkimės patys ir dar ištempkim į krantą po vieną, kuris šalia jūsų plaukia.
Nepraeikit pro šalį, kai matote, jog žmogus įkritęs į save ir skęsta.
Kai susitikau rūsyje kaimyną, iš toli paklausiau, kaip jis. Atsakė, kad vis dar rūko, nebeklauso žinių ir miega atskirai nuo žmonos. Paskutinis argumentas mane nustebino ir paklausiau, kodėl taip daro. Pasakė, kad žmona apkaltino knarkimu, nors jam atrodo kitaip. Jam atrodo, kad ji bijo, kad jis neužkrėstų, nes neaišku, su kokiais žmonėmis jis darbe susitinka. Nusijuokusi pasakiau, kad gali tada pas mane ateiti permiegoti. Jis nusišypsojo ir pasakė, kad neaišku, kur aš valkatauju ir kad jis palauks, kol baigsis ta nesąmonė ir žmona vėl įsileis į lovą.
Ir aš laukiu. Kol visa tai baigsis ir vyrai vėl miegos su savo žmonomis. Ir tada vėl padidės gimstamumas ir į žemę sugrįš taika ir ramybė.
