Atsiminiau vieną pasakojimą. Dar seniai seniai, kai gėrimas degalinėje buvo visiškai suprantamas dalykas, vienas mano bičiulis pamatė lengvai per kojas ir protą pavargusį, stipriai žinomą ir jo itin gerbiamą rašytoją.
Prie kitokios būsenos jis nebūtų išdrįsęs prieiti, o čia neištvėrė. Priėjęs paklausė, ar negalėtų jo pavaišinti. Šis pakėlė padūmavusias nuo mąstymo akis ir atsakė, kad drąsiai tą galima daryti. Tik su viena sąlyga – kad neuždavinės durnų klausimų ir iš viso nieko neuždavinės.
Tiesiog išgers spengiančioje tyloje ir išeis į savo gyvenimus, lyg nieko ir nebūtų buvę. Jei pasirašo šitokiam veiksmui, tada jis sutinka. Bičiulis pasirašė. Bet iki šiol atsimena šį įvykį kaip pavyzdį, jog gerti apie nieką tai tas pats, kaip miegoti be sapno. Tuštuma.
Per karantininį laikotarpį įpratome prie rašytinio žodžio. Ir atpratome nuo sakytinio, kai matai kaip tavo paleistas žodis atsimuša į pašnekovo akis, ausis ir, galų gale, lūpas. Nes tos pasipuošia šypsena ir duoda atsakymą. Ir taip gėriesi žodžių tenisu, prie kurių prisijungia rankos, pečiai, plaukai ir visas kūnas.
O rašytinis žodis neturi spalvos. Turi prasmę, o spalvos ne. Parašytas žodis kaip daltonikas. Jam tas pats, kaip mirga pasaulis. Ožka ir yra ožka, jei taip parašysi. Bet jei mylimas vyras savo žmonai šypsodamasis pasakys šį žodį su murkimu, ji gali nieko daugiau šioje žemėje ir nenorėti. Tik būti ta ožka.
Sugrįžome į pasaulį, kuriame vėl reikia kalbėtis. Ir ne tiek kalbėti, kiek galvoti, ką kalbi. Juk ne veltui buvo pasakyta, kad žodis žvirbliu išskrenda, o jaučiu pargrįžta. Ir pargrįžta tokiais ragais, kad laikykis, brolyti.
Pargrįžta tokiais ragais, kad laikykis, brolyti.
Kartais pagalvoju, kad ne vienam žmogui, turbūt darant kokią apendicito operaciją, buvo panaikintas filtras, kuris reikalingas, kad perkoštum mintis ir nepasakytum, ko nereikia. Tiesiog chirurgas pjovė nereikalingą apendiksą ir prie to paties pagalvojo: „Už ką man tiek daug moka, kai tiek mažai dirbu? Gal dar ką nors čia nuveikti?“
Ir bac – žiūri, žodžių filtras. Ir išmeta. O tada ir pareina žmogui bėdos. Būnant be filtro. Ir kas įdomiausia, kad tie, be filtrų, daugiausia spiečiasi aplink mane. Gal chirurgas jiems duoda mano adresą, kai paleidžia iš ligoninės? Nežinau. Bet tai, kad jie kaskart sugeba mane nustebinti savo kalbomis, tai šimtaprocentinė tiesa.
O juk netyčia pasakyta frazė gali tapti kaip šūkis. Net kaip patarlė ar priežodis. O kartais tai kainuoja net karjerą. Iki šiol, vos tik ateina vasara, savo galvoje dažnai išgirstu frazę: „Benai, plaukiam į Nidą?“ Ir šie žodžiai man asocijuojasi su laisvės, nuotykių, meilės vasaros troškimu.
Neįtikėtinų įspūdžių nuojauta.
Pusgirtė mergiotė, pati to nesuprasdama, iš interneto šovė į padanges su savo fraze „Aš noriu šventę švęsti“. Mergiotės nieks nebeatsimena, bet tą frazę dar vis girdžiu.
Mergiotės nieks nebeatsimena, bet tą frazę dar vis girdžiu.
Bet čia žodžiai, kurie vasarą išskrido iš paprastų lūpų. Tačiau kai žodžiai, suklupę užkliūva už slenksčio ir išgriūna iš politikų lūpų, štai tada prasideda didieji negražumai. Patyčios skamba ilgai ir nuobodžiai, nes taip liaudis atsikeršija, kad jiems mažiau pasisekė, nei tiems, kurie sėdi „Ten“.
Ir visur aidi neteisingai ištartų žodžių derinys. O juk būtų viskas paprasčiau, jei suklydęs politikas, supratęs savo klaidą, čia pat pajuokautų ir sugebėtų pasijuokti iš savęs. Žmonės gerbia, jei žmogus nemeluoja.
Jei moka pripažinti savo klaidas. Visiems tiems, kurie nuoširdžiai pripažino savo kaltes, jie atleido. Nes supranta, kad klysti žmogiška. Tačiau tie, kurie apsimeta, kad to nebuvo, kad tai ne jie nusišnekėjo ir apsitvėrė tylos siena, tų laukia pirtis. Su pykčiu ir patyčiomis.
Tereiktų atsiprašyti. Tačiau paprašyti, kad tau atleistų, labai sunku. Tai tas pats, kai tave laiko stipriai surišę, o tu prašai, kad šiek tiek atleistų, kad būtų lengviau kvėpuoti. Tačiau paprašyti išdidumas neleidžia. Nes supranti, kad ne šiaip sau tave surišo. Matyt, buvo už ką.
Mano draugas prisidirbo. Savo šeimai. Negražiai. Ilgai graužėsi, kol galų gale išdrįso savo mažametei dukrytei parašyti vieną žodį – „dovanokit“. Dukrytė atbėgo pas mamą išsigandusi, kad tėtis jos prašo kažkokios dovanos. Ji nežinojo to seno žodžio, kuris prašo atleidimo kaip dovanos. Nes atleisti – tai tas pats, kaip įteikti dovaną. Didžiulę. Net, manau, didesnę, nei kokią randi per Kalėdas po eglute.
Todėl ir sakau: „Dieve, prašau tavęs padėti man laikytis žodžio pasninko.“
Sakyti tik tai, kas turi prasmę, esmę, kelia džiugesį ir duoda viltį. Ko ir jums linkiu.