V.Mičiulienė: kodėl taip bijome keisti savo šukuosenas ir kodėl vyrai nenusikerpa tų trijų plaukų?

Gatvėje mane sustabdė vyras. Nematytas ir tokio amžiaus, kad galėtų būti dešimt metų prieš mane, o gal penkiolika už manęs. Bet tokio džiaugsmingo pliaukšėjimo man per pečius iš abiejų pusių aš nesitikėjau.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Nespėju palinkti į kairę, kai jis mane jau teškia į dešinę. Mano burna žiojasi kviesti policiją, gaisrinę ar dar ką nors, kas mane išgelbėtų iš šios kvailos situacijos, bet net negaliu įsiterpti per jo griaudėjančią žodžių tiradą.

Garsiai „tujinama“ esu kviečiama prisiminti, kas tarp mūsų buvo, kur aš buvau „tada“ ir kaip gerai, kad susitikome. Linguodama į šonus, išsižiojusi žiūriu jam į veidą ir nieko man tas raukšlių bukietas ir vyzdžių kraštelis, pasislėpęs po užkritusiais vokais, nesako.

Tik tie, ant pečių plevėsuojantys keli plaukai, duoda užuominą, kad žmogelis yra iš anų laikų. Kai berniukai nešiojo ilgus plaukus, plačias kelnes ir gėlėtus marškinius. Bet šitas, blizgančio kiaušinio formos plikius, su iš už ausų išlindusiais, išsidraikiusiais plaukeliais man primena greičiau pingviną iš filmo apie Betmeną nei mano vaikystės draugą.

Žiūrėjau ir mąsčiau, o šių metų „Eurovizijos“ nugalėtojai, kai pasens irgi taip pat atrodys? Rokeriai-pingvinai?

Kalbėjom su juo toliau ir man sukosi viena mintis: „Kas tau yra? Kodėl tu nenusikerpi tų trijų plaukų?“ Juk tu jau senelis, o ne berniukas, kuriam negalioja jokios taisyklės. Nebent tavo anūkė mėgsta, kai plaukų galiukais jai kuteni nosytę, ir ji skardžiai juokiasi, pamalonindama tavo sudiržusią širdį? Kadangi tai ne mano reikalas, todėl nutylėjau.

Kalbėjom su juo toliau ir man sukosi viena mintis: „Kas tau yra? Kodėl tu nenusikerpi tų trijų plaukų?“ Juk tu jau senelis, o ne berniukas, kuriam negalioja jokios taisyklės

Kaip tyliu vis žiūrėdama į draugės mamą, kuri net daržo ravėti neina be Napoleono torto didumo šukuosenos. Į daržą – kaip svočia į vestuves. Kur beeitų, visur plaukų turbanas ant galvos. Kažkur girdėjau, kad į kuodo vidų moterys subruka ploną skarelę, kad tas plaukų avilys išlaikytų formą.

Draugė pasakojo, kad mama visą jaunystę prasėdėjo miegodama. Nes su gelžgalėlių prisukiotais plaukais gulėti neįmanoma. Tik sėdėti. Juk kai dirbi bufete ir stovi už prekystalio, tu turi atrodyti kaip karalienė. Nes tuo metu darbas bufete ir prilygo beveik karalienės statusui.

Dabar sistema pasikeitė ir amžius daro savo. Karalienei atimtas sostas ir jos karališka padėtis, tačiau karūnos iš jos niekas nesugebėjo atimti. Jos šukuosena – jos karūna. Karūna, kuri yra tokia, kokios ji nori. Ir niekas negali tau uždrausti ją dėtis kasdien, net nešant šiukšles į lauką. Ir spalvų ji gali būti įvairių. Na, pavyzdžiui, kad ir „baklažaninė“.

Vieną pažįstamą moteriškę vaikai gimtadienio proga nuvežė pas prabangią kirpėją. Kad jai kirpyklos salone „padarytų“ veidą, nukirptų plaukus ir nudažytų kokia gražia šviesia spalva. Jubiliatė dvidešimt metų miesto turguje pardavinėja gražias sukneles stambioms moterims. Visos storulės ją myli ir gerbia. Ir sutikusios draugę gatvėje su nauja suknele iškart klausia: „Pas baklažaną pirkai?“.

Jos šukuosena – jos karūna. Karūna, kuri yra tokia, kokios ji nori. Ir niekas negali tau uždrausti ją dėtis kasdien, net nešant šiukšles į lauką

Nes kiek žmonės ją atsimena, tiek jos galva per penkis kilometrus šviesdavo ta neįtikėtinai svetima mūsų kraštams spalva. Kartkartėmis pasirodo žilų plaukų lankas apie smilkinius, plaukeliai tampa kažkokie skystai ružavoki ir vėl kitą dieną „baklažanas“ storuliukes kviečia apsipirkti, savo ryškia galva rodydama kelią link jos prekystalio.

Tai štai, vaikai nusprendė, kad kai mamai jau septyniasdešimt metų, tai ji gal galėtų būti su savo plaukų spalva arčiau žilos galvos. Ir ką jūs galvojate? Ji pabėgo iš kirpyklos! Užsirakino ir neatsiliepė į vaikų skambučius. Nes tie gyvačiokai per jos šventę bandė iš jos atimti tapatybę. Daugiau toje šeimoje niekada neminimi žodžiai „galva, plaukai ir baklažanas“.

Moterys nenori pasenti ir todėl mes rankas turėtume išbučiuoti tam, kas sugalvojo plaukų dažus. Bendrai ne vien tik moterys. Ir vyrai. Žinau, kad ir jiems baisus žodis „senatvė“. Bet kai pamatau pagyvenusį vyrą rudais ūsais, žilais „bakenbardais“ ir juodais lyg suodžiai plaukais, aš kažkodėl žiūriu į jo batų viršūnes. Nes man gėda.

Gėda, kad matau jo nevykusią kovą su metais. Taip ir norisi paklausti: „O iš tikrųjų, kokia tavo plaukų spalva? Man atspėti kur tikroji, ar tu pats pasakysi?“. O jie turbūt iš tikrųjų nesupranta, kad vyras dažytais plaukais yra ne jaunuolis, o tik vyras dažytais plaukais. Ir tai mato net tie, kurie daug ko nemato.

Vienoje šventėje išsivedžiau šokti pagyvenusį vyruką su uniforma. Kadangi jis buvo svečias iš kitos šalies, tai nesupratau, ką simbolizuoja jo uniforma. Tik vėliau sužinojau, kad jis buvo kalėjimo viršininkas.

Šokom polką ir „nešėmis“ skersai salę pirmyn ir atgal. Tai yra aš jį „nešiau“. Buvo labai smagu ir man, ir jam. Ir staiga nesupratau, kas atsitiko. Ant jo peties iš kažkur atsirado plaukų sruoga, o jis pats staiga tapo plikas. Nesustodama šokti žiūrėjau į tą stebuklą, kol supratau, kas įvyko. Žmogelis plikas. Šiaip ne taip atsiaugino (stebuklas!) paausyje ilgą plaukų sruogą, kurią plonai išretinęs (menas!) padengė plikę ir pritvirtino kitame paausyje. Bešokant tvirtumai atsilaisvino ir sruoga atvirto ant peties, kad pailsėtų nuo įtampos, taip atidengdama plikę.

Moterys nenori pasenti ir todėl mes rankas turėtume išbučiuoti tam, kas sugalvojo plaukų dažus

Aš kažkaip (nors niekas neprašė!) tą suogą atverčiau atgal ir bandžiau užkišti už ausies. Šokis labai greitai baigėsi ir man sakė, kad kitais metais šitas viršininkas į šią šventę jau nebeatvyko, nors važiuodavo kiekvienais metais. Gal jam kas nors nutiko ar nebeturėjo pinigų kelionei, aš nežinau. Labai noriu tikėti, kad tai ne mano kaltė.

Metai bėga, o aš susitinku žmones, kurie keičiasi. Keičiasi, nes sensta. Nesikeičia tik du dalykai – balsas ir šukuosena. Su balsu nieko nepadarysi. Tai kaip Dievo dovana arba bausmė. Tačiau šukuosena? Kas tai? Mūsų suvokimas, kad tai, kas ant mūsų galvos, tai amžina ir nepakeičiama? Kad tai mūsų karūna, kuri nukrenta tik tada, kai mes patys krentam ant žemės? Kodėl mums taip sunku pabėgti nuo įpročių? Kodėl bijom eksperimentuoti ir smerkiam tuos, kurie išdrįsta tai daryti?

Panorėjau nusikirpti plikai. Prieš kokius penkerius metus. Labai erzino pasišiaušę, neklaužados mano plaukai, kurie vis lenda į burną ir akis. Visi man draudė tą daryti. Kam tik pasakiau, visi griežčiausiai pasisakė prieš. Gal iš pavydo, o gal jie įžvelgė kažką konkrečiau. Ir vieną dieną susitikau savo draugę, kuri buvo nusiskutusi plikai. Žiūrėjau išsižiojusi į svetimą man moterį ir pavydėjau. Pavydėjau drąsos. O ji ramiai man pasakė: „Išsidūriau. Atsimink, jei susiderėsi, už mažiau nei tūkstantį eurų, nesiskusk. Patikėk, neverta“.

Aš patikėjau. Todėl vaikštau su karūna.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų