Vieną kartą į knygą dar jie įdėjo austą tautinę juostelę, kad žinočiau, kur baigiau skaityti. Iki šiol turiu tas knygeles, kurias skaitydavau po kelis kartus. Ir dabar galvoju, kad neprisimenu, ar svečiams duodavom vaišių? Niekaip neatsimenu. Ir man atrodo, kad neduodavom. Nelabai turbūt ką ir turėjome.
Ir aš labai pavydėjau savo draugei Janytei, kurios ir mama buvo Janina. Jos taip švęsdavo vardadienį, kad suvažiuodavo pusė pasaulio švęsti Joninių. Tada kažkaip supratau, kad tavo vardas yra svarbiau už tą laiką, kai tu gimei. Plius kai tau tėvai duoda ne lietuvišką vardą, kuris svetimoj kalboj reiškia gėlę. Tai kažkas panašaus, jei būčiau vyras ir mano vardas būtų Gvazdikas. Įsivaizduojate, jei aš būčiau su tokiu vardu? Kaip žmonės su manim bendrautų?
Labas, Gvazdike, kaip gyveni? Kas naujo gvazdikų pasaulyje? Ar susitinki Narcizą? Siaubas. Neturi gimtadienio ir dar vardadienio negali švęsti, nes gėlės man atrodo to nedaro.
Siaubas. Neturi gimtadienio ir dar vardadienio negali švęsti, nes gėlės man atrodo to nedaro
Ir mano tėvai nešvęsdavo gimtadienių. Ir šiaip namuose nieko nešvęsdavo. Išeidavo sutikti Naujų metų į mamos darbovietę. Mane palikdavo namie. Nes jie juos pasitiks, o pas mane Naujieji, matote, patys ateis. Atsimenu, kaip norėdavau numirti ir pamatyti, kaip jie parėję randa mane tokią ir tada vat jiems būna labai blogai. Būna negera ir jie verkia, kad man taip padarė.
Tada užgriuvo studentiški metai ir man labai norėjosi švęsti gyvenimą. Bendrabutyje švęsdavom mano dieną. Visi susinešdavo, kas ką turėdavo, ir mes darydavom lygiai tą patį, ką darydavom, kai gaudavom stipendiją. Mano dienos kažkaip lyg ir nelabai minėjome.
O tada į mano gyvenimą atėjo mano vaikai. Iš viso tai buvo stebuklas, kad jie atėjo, nes galvojau, kad būti mama ne mano pašaukimas. Bet vat pašaukė ir atėjo du liūtai. Vasaros viduryje. Ir supratau, kad jų dienas galima sujungti į vieną. Taip pigiau ir nė vienas nesijaus nuskriaustas per kito gimtadienį. Susikraudavau vaikus, maistus ir žaislus ant dviračio ir važiuodavau į mišką prie vandens, Kepdavom bulves, žaisdavom su kamuoliu, ieškodavom lobių ir tai buvo mūsų šventė.
Kai vyresnėlis sulaukė aštuoniolikos, pasipylė klasiokų baliai. Su salėmis, fejerverkais ir alaus statinėmis. Pirmą kartą manęs sūnus paklausė, o kada bus jo balius? Atsakiau, kad tada, kai jis kažką nuveiks šioje žemėje, turės daug draugų, kurie džiaugsis jo buvimu jų gyvenime, ir žinoma, kai jis turės pinigų už šitą šventę susimokėti.
Sakiau, kad sūnaus gimtadienis yra daugiau mano šventė nei jo. Nes aš pagimdžiau, vargau, o jam tereikėjo ateiti
Tada jis paklausė ar aš jo nemyliu. Atsakiau, kad labai, bet ši šventė yra daugiau mano nei jo. Nes aš pagimdžiau, vargau, o jam tereikėjo ateiti. Plius jis to nenorėjo, nes labai rėkė. Vaiko gimtadienis, mano manymu, pirmiausia yra mamos šventė. Gal todėl, kai jie su broliu eidavo pasveikinti savo draugų, visada įduodavau po gėlę, kurią pirmiausia turėdavo paduodavo jubiliatų mamoms.
Ilgai kalbėjom apie žmogaus paskirtį ir esmę šioje žemėje. Kad norint švęsti, svarbiausia reikia turėti, ką švęsti. Pasijuokėm iš tuo metu kaimynystėje gyvenusių kaimynų, kurie tris dienas šventė, nes dukrai nupirko naują, kalbančią lėlę, ant kurios girtas kaimynas užlipo paskutinę šventimo dieną. Ir lėlė nutilo amžiams. O šventei buvo sugalvota nauja prasmė.
Ir dabar mano vaikai švenčia savo gimtadienius su šeimos nariais. Kol kas. Tikiuosi ir pas juos ateis pasikeitimai. Nes jie jau daug ką padarė dėl žmonių ir draugų. Tik vat matau, kad poreikio šventimui kol kas nėra.
Dažnai jų šventėse dalyvauju ir aš, nes turbūt vaikai nesupranta, kaip tiek metų buvo su mama, o dabar jos nebus? Draugė pasakė, kad aš sugadinau vaikų supratimą, kaip švęsti gimtadienius. Aš jų paklausiau, ar jie taip jaučiasi. Sakė, kad ne. Tikiuosi ne melavo.
Draugė pasakė, kad aš sugadinau vaikų supratimą, kaip švęsti gimtadienius
Prieš kelerius metus, prispausta artimųjų ir draugų, pirmą kartą švenčiau savo gimtadienį pagal visas tradicijas. Pirtis, šampanas, muzika, šokiai, siurprizai.
Aš praverkiau visą gimtadienį. Nuo jautrumo, draugų žodžių, nuo gražumo. Man buvo labai sunku, nes jaučiausi nenusipelniusi viso to. Lyg būčiau pasivogusi svetimą garbę. Buvo nuostabu, bet kartoti nenorėčiau. Tai ne man. Sunku pakelti tokią emocijų bangą. Aš geriau kitiems darysiu šventes, nes man tai patinka ir aš tai moku.
Todėl man sutraukia žandikaulį lyg atsikandus svarainio, kai pamatau spaudoje, kaip tėvai švenčia vaikų gimtadienius. Lyg pasakoj, lyg sapne, lyg nerealiose fantazijose. Ir vis galvoju – o kas po to? Kur toliau? Suprantu, kad smagu būti pasakoje nors ir trumpam. Tačiau aš manau, kad šventė yra kur kas giliau. Ji neina per balionų jūras, maistu nukrautais stalais ir dovanų krūvomis prie lovos. Ji atskrenda ir atsigula ant širdies.
Man sutraukia žandikaulį, kai pamatau spaudoje, kaip tėvai švenčia vaikų gimtadienius
Aš nesmerkiu ir nemoralizuoju ir nesakau, kad tai yra blogai. Švęsti ryškiai, kad aidėtų visas pasaulis ir tai girdėtų tau visai nepažįstami žmonės. Ir gali būti, kad aš stipriai klystu, bet tai yra mano nuomonė, kuri man patinka. Manau, kad šventę reikia švęsti kasdien. Daryti ją mylimiems ir nepažįstamiems. Vienas gražus žodis gali būti šventė. Laiku ištartas.
Ypač dabar, kai mes jaučiamės taip, kaip aš vaikystėje palikta viena namuose, kol tėvai kažkur laukė ateinančių Naujųjų metų. Dabar reikia ypač švęsti gyvenimą, bet netrimituoti visam pasauliui. Neskalambyti, kad pažiūrėkit, kaip mes gražiai švenčiam, nes esam ypatingi ir geresni už kitus. Atsiminkit, kad laimė mėgsta tylą, o gyvenimas turi aidą.
