Siūlome jums prisiminti 2015-ųjų pokalbį su viena ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių, šviesaus atminimo V.Noreika.
Su V.Noreika susitikome Vilniaus širdyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, likus kelioms dienoms iki gimtadienio. „Žinokite, turiu tiek visokių reikalų, kad vos spėju suktis. Iki spalio vidurio mano grafikas labai įtemptas“, – 15min prasitarė solistas.
Kaip ir daugelį ankstesnių metų, V.Noreika per gimtadienį su šeima išvyko į Druskininkus, gimtąjį kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio miestą, kur tą pačią dieną buvo minimos jo 140-osios gimimo metinės. Čia maestro vakarą praleido koncertuodamas.
„Taip jau yra su tais artistais. Nesvarbu, dainininkas, aktorius – gimtadienius švenčiame ant scenos. Planuoju ir su šeima paminėti tą gimtadienį. Duktė, štai, iš Kanados grįžta aplankyti, susibursim. Bet tą šventimą turbūt jau teks atidėti spalio pradžiai“, – šyptelėjo jis.
Rugsėjo 22-oji – simbolinė diena. 1236 metais, netoli gimtojo V.Noreikos miesto Šiaulių, tą dieną vyko Saulės mūšis. Maestro per 80-ąjį jubiliejų buvo įteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio apdovanojimas.
„Šiauliai – mano vaikystės miestas. Ten prasidėjo mano pirmieji karjeros žingsniai. Ten pradėjau dainuoti, ten dar būdamas vaikas dramos teatre gavau savo pirmą, nykštuko, vaidmenį. Šis miestas man kelia daug ryškių prisiminimų, todėl džiaugiuosi ir miesto mero dėmesiu, džiaugiuosi, kad galiu ten grįžti, koncertuoti“, – sakė V.Noreika.
Praėjusią savaitę (2015 m. – red.) jam teko sudalyvauti ir Vilniaus klubo organizuotoje atidarymo šventėje, kur Viktoras Gerulaitis pristatė maestro dedikuotą knygą „Virgilijus Noreika: Ir kur benueičiau“.
2015 metų interviu su Virgilijumi Noreika
– Jūsų grafikas kruopščiai suplanuotas: koncertai, įvairūs pasirodymai, susitikimai. Esate sakęs, kad jaunas žmogus turėtų būti kuo labiau užsiėmęs ir neturėti laisvo laiko. Ar ir pats taip buvote auklėjamas?
– Man patinka būti užimtam. Kol yra veiklos, galimybių, reikia jas išnaudoti. Jaunimas turi daug dirbti, kad užsitarnautų dėmesį. Reikia arti ir nosim, ir kakta – jei tik reikia. Tačiau svarbiausia – mokytis kūrybos. Išbandyti visas galimybes, spausti iš savęs maksimumą. Jei ko nors nedarai dabar, paskui turėsi už viską mokėti 10 kartų daugiau. Norint ko nors pasiekti – reikia daug ir tikslingai dirbti.
– Tačiau jūsų atveju posakis, kad 99 proc. sėkmės sudaro darbas ir tik 1 proc. – talento, turbūt nėra teisingas. Juk dainininku reikia gimti.
– Visiškai teisingai. Jei Dievulis nedavė balso, gali dirbti kiek nori. Dainuoti be balso, tai kaip skaldyti malkas – rezultatas tas pats. Turi gimti turėdamas balsą. O jau kaip jį išnaudosi – tavo asmeninis reikalas. Mama sakė, kad vos gimęs aš labai gerai užrėkiau. Nuo to viskas ir prasidėjo, matyt (juokiasi).
– Į muziką pasukote nuo mažų dienų. Ar kuriuo nors gyvenimo etapu bent slapta spėjote pagalvoti apie kokią nors kitą profesiją, ar buvote šventai įsitikinęs, kad jūsų pašaukimas – dainuoti?
– Ne tik aš, bet ir mano tėveliai buvo įsitikinę, kad eisiu muzikos keliu. Man patiko dainuoti, patiko muzika, be to – jau nuo mažens turėjau kokybišką balsą. Rodos, net nebuvo kitos minties, viskas kažkaip natūraliai klostėsi.
Dar vaikystėje kelis kartus padainavau per radiją, vėliau tėvai iš manęs norėjo padaryti violončelininką. Neišėjo. Pūčiau ir triūbą, orkestruose grojau, paskui pats vadovavau orkestrui. Mokiausi chorvedybos, galiausiai išlaikęs egzaminus 1953 metais pasirinkau specialybę.
– Per savo karjerą koncertavote 49 scenose, sudainavote apie 900 spektaklių. Kurie vaidmenys jums pačiam artimiausi, iki šiol kelia daugiausia sentimentų?
– Kai kuriuos vaidmenis paskiria teatras, o tu tiesiog su jais sutinki ir dainuoji. Visokių jų būta, bet man pačiam itin brangus Hercogo vaidmuo Giuseppe Verdi „Rigolete“ – jį teko atlikti bene daugiausia kartų.
Taip pat svarbios tokios operos kaip „Traviata“, Gioacino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Gaetano Donizetti „Liučija di Lamermur“.
– Už vaidmenį pastarojoje sulaukėte itin daug komplimentų. Jus pastebėjo ir JAV žiniasklaida, buvote įtrauktas į geriausių šimtmečio dainininkų 11-uką. Maža to, iš Italijos prezidento rankų gavote prestižinį Komandoro laipsnio Žvaigždės ordiną už itališkos muzikos populiarinimą. Ką jums pačiam šiandien reiškia toks įvertinimas?
– Atrodo, gyvenime suradau savo vietą. Darau tai, kas man patinka, ir tai, kas man sekasi. Dirbu savo darbą ir viskas. Kai pasuki teisinga kryptimi, viskas, rodos, savaime kažkaip susidėlioja.
Populiarus buvau jau tada, kai buvau estrados dainininkas. Paskui mano gyvenime buvo daug rusiškos muzikos, išpopuliarėjau ir Rusijoje. Trys skirtingi šalies laikraščiai mane pavadino „rusiškos muzikos atlikėjo etalonu“. Dėl skonio, dėl supratimo, dėl gero pasirinkimo. Malonu, neslėpsiu.
– Pasaulio žiniasklaida jus gretina su tokiais operos grandais kaip Luciano Pavarotti, Placido Domingo. Ką laikote savo autoritetais?
– Jaunystėje didžiausias mano autoritetas buvo mano profesorius Kipras Petrauskas. Paskui – Antanas Norvaiša. Jis davė man labai gerus profesionalaus dainavimo pagrindus. Kai pradėjau dainavimo mokytis Italijoje, prisiminiau visas jo pamokas.
Man sekėsi, nes supratau svarbiausius dalykus. Išmokau „surinkti“ balsą taip, kad jis iššautų kaip torpeda ir skambėtų gerai be jokio mikrofono 3–4 tūkst. vietų salėje. Tai labai sunku padaryti, juk dainuodami negirdime savo balso. Tačiau ta dainavimo mokykla, kurią baigiau, man labai daug davė.
– Metams bėgant ratas apsisuko, pats tapote dėstytoju, mokote studentus dainavimo. Esate griežtas? Kokius svarbiausius principus bandote įskiepyti savo studentams?
– Reikia mylėti savo balsą ir elgtis su juo padoriai. Meilė savo balsui – labai svarbu. Pirma jo valdymo taisyklė – jis ne armonika, negalima jo tampyti kaip išeina.
Būna, ateina mokiniai ir aš jiems iškart pasakau: jei rūkysi, gali žaibiškai išeiti iš klasės; jei iš vakaro šventei ir atsikėlei pachmielingas – gali net nesirodyti. Jeigu gyveni velniai žino kokį gyvenimą, ateini nepailsėjęs – tu nepadainuosi ir viskas. Rėksi, kaip pjaunamas, o balsas vieną kartą ims ir neišlaikys. Klauso studentai. Galbūt todėl visi mano mokiniai dainuoja, visi gyvena iš specialybės.
– Gyvenate klasikinės muzikos pasaulyje. O ką manote apie šiuolaikinę muziką? Ar ji jums turi vertę?
– Man patinka gera muzika, taip pat ir šiuolaikinė. Tačiau muzika turi skirtis nuo riksmų ir bumčikų. Ten, kur tik mosikuot rankomis norisi – kokia čia muzika? Muzikos turi būti malonu klausyti, ji turi veikti tavo protą, veiksmus.
Labai nemėgstu, kai man dainuojant žmonės pradeda ploti. Noriu, kad salėje būtų tyla, kad mane girdėtų. O čia... Tuomet susimąstau, negi kažką blogai darau, kad žmonės nenori manęs klausyti? Todėl nesuprantu kolegų, kurie nuo scenos ragina ploti kitus. Įprastai dainuoju po 12–14 kūrinių, nuo scenos nulipu labai pavargęs. O jei dar reikia perrėkti plojimą... Tam tikra prasme tai nepagarba, nors yra, kam patinka. Man – ne.
– Kaip atsipalaiduojate po spektaklių, koncertų? Turite kokių savų ritualų?
– Specialių – nelabai. Man svarbu gerai pailsėti. Esu vyturys. Dažniausiai keliuosi 5–6 val. ryto ir jei vakare neturiu darbų 22 val. jau guluosi. Kartais pažiūriu kokius nuotykių filmus. Tokius, kur nereikia galvoti, per juos greit užmiegu (juokiasi).
Džiazą labai mėgstu, ypač 3–4 dešimtmečių. Man vis atveža iš Kanados kokių vaizdo įrašų su prieškariniais filmais, kur dainininkai filmuojasi. Labai žaviuosi.
O šiaip, būna, ir pažuvauju, nors šiemet nelabai teko. Nusprendžiau susitvarkyti garažą. Ten jau tiek visko prikaupta, kad pagalvojau, jog vieną dieną viskas man ant galvos sugrius (juokiasi). Tai ten laisvalaikis praėjo. Norėčiau ir pagrybauti, bet kad grafikas įtemptas nuo darbų, nežinau, kaip čia ir pavyks. Visuomet sakau – kol dirbasi, tol reik dirbt. Tai ir stengiuosi neužsisėdėti.
