Apie šeimos negandas V.Partikas prakalbo socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame atvirai išdėstė nepavydėtiną savo močiūtės istoriją. Įrašu jis sutiko pasidalinti su Žmonės.lt skaitytojais.
„Miela mano močiutė… Visada gyvenusi dėl vaikų tada atsirado anūkai tuomet dėl jų… Gaila tik tiek, kad kai dabar nieko nebeturi, apart pensijos, nelabai kam ir įdomi. Džiaugsmas kai grįžta dukra iš užsienio tai nors nesijaučia vieniša, nes šalia gyvena ir pasirūpina. Džiaugsmas kai aplanko anūkai vieni daugiau kiti mažiau, vieni turi galimybę kiti išvis jos neturi…. Mano šiais metais iškeltas tikslas pasirūpinti jos gerbuviu.
Buvo susirgusi kovidu, virto susilaužė ranką. Pasirūpinau nuvežiau į ligoninę ir kiekvieną dieną ėjau prie skyriaus durų su karštu maistu, desertais, sultytėmis ir vaisiais plius visada domėjausi jos būsena. Išvykti turėjau į Kauną, todėl paprašiau draugės, kad kitą dieną nueitų. O jau grįžęs iš Kauno, lėkiau su gėlytėmis ir lauknešeliu pas močiutę, nes buvo pasibaigęs kovidas, tai bėgtute iki palatos.
Pats asmeniškai bendravau su visais gydytojais, kad būtų kuo geriausiai prižiūrėta. Daktarai pasakė viena gyventi be priežiūros negali. Tuomet pasitariau su mama ir nusprendėme, kad geriausias būdas būtų kur nuolatinė priežiūra, nes jai ir reikalinga nuolatinė priežiūra. Senyvo amžiaus senelių namai. Tai pat galime lankyti kaip ir lankėme namuose, bet bus prižiūrima kiaura para 24 val., vaistukai suduoti laiku kuriuos geria ir pavalgiusi, plius vyksta visokie užsiėmimai ir pan…
Bet eilės didelės, tuomet nusprendėme, pasitarę su gydytoju tuo tarpu ją prižiūrėjusiu, kad kol atsiras vieta laikinai pervežame močiutę į slaugos ligoninę, Jurbarko slaugos ligoninė naujai išremontuota, visas personalas geras, gydytojai dirba taip pat kvalifikuoti. Pats kas antrą dieną važiavau, nagučius karpiau, perrengdavau švarius drabužėlius, nešvarius veždavau skalbti. Kadangi maistas močiutei patiko liepė nevešti maisto, tad nuveždavau vis kažką užsigardžiavimui.
Susirado ji ten draugę Onutę berods vardu, džiaugėsi, šnekučiuodavos, eidavo po skyrių pasivaikščioti, viskas buvo gerai… Kol negrįžo marti (sūnaus žmona) iš užsienio ir ištempė vėl močiutę namo, sakė pasirūpinsim mes namie, jei geriau namuose.
Patikėjau jų kalbomis ir stebėjom su mama kiek to rūpesčio jie įdėjo. Vieną-du kartus per mėnesį aplankydavo. Kur per tą mėnesį kokius tris kartus buvo iškritusi iš lovos, gerai, kad mama buvo namie. Ne kartą teko ir greitąją pagalbą kviesti. Niekam apart mamos ir manęs nerūpėjo, mamai ragelio brolis nė brolienė nekelia, o dukterėčia iš vis mamą užblokavus.
O mane užblokavo per visur visi trys. Atsitikus bėdai nėra kam priskambinti.
Dar noriu pabrėžti, kad galimybė ir pasiūlymas buvo pusseserei tvarkytis globa ir prižiūrėti močiutę, nes niekur nedirba, bet kam….. (čia nenoriu plėtotis) Aš tikrai gyvenu pakankamai aktyvų gyvenimą, daug dirbu, važinėju per miestus, filmavimus, koncertai ir kita veikla… Kiek galiu, visada su pilnais maišais ir gėlytėmis pas močiutę skubu, mama išvyksta į užsienį jinai lieka viena. Pusseserė nedirba, taip pat ir pusseserės tėvas nedirbantis. Gyvena po 10 km nuo Jurbarko, bet laiko atvažiuoti aplankyti, sužiūrėti, apskalbti, namus močiutei aptvarkyti, vargu vis laiko neturi, dejuoja, kad kuras brangiai kainuoja. Vežioja savo dukrą į mokyklą į Jurbarką ir sunku prasykti pro šalį pažiūrėti kaip ji.
Pamačiau jų rūpestį….. Nuo šiol užsiimsiu šiuo klausimu aš kiek mano jėgose yra, ir kiek pajėgsiu pasirūpinsiu aš.
Viena gyvena nuosavame name, kur pečius, dujinė, gali ne tik nukentėti pati, bet ir nekilnojamo turto nelikti. Neatsimena, vaistus geria kaip sugalvoja, dažnai nuvirsta. Vieną žiemą mama rado lauke nuvirtusią ir sušąlusią. Dėkoju Dievui, kad ne per naktį.
Dėl ko viešinu šia istoriją, todėl, kad parodyčiau tikruosius žmonių veidus kaip jie teigė, kad ja pasirūpins parvežę namo. Mama prieš išvykdama, išmaudė, pakeitė patalynę, apipirko. Dabar jau kuris laikas apart manęs niekas nesirodo ir nekiša nosies, juk dar ne pensijos diena. Va tada šie mano giminaičiai atvažiuoja. Nieko nesakyčiau, jei dirbtų ar būtų labai užimti, bet, deja, tiesiog namie sėdi. Gaila, kad turtą močiutė užrašė per anksti. Viską išdalino ir va kaip gaunasi….
Šiai nuostabiai mano močiutei vasarį sukaks 87 metukai.
Labai viliuosi ir tikiuosi, kad tie žmonės susiprotės ir pritars mano sprendimams, kur močiutei geriausia būti.
Dėkoju visiems už palaikymo ir informacijos suteikimo žinutes. Šiandieną nemažai dokumentų sutvarkyti“, – rašė V.Partikas.
