Lietuvių liaudies folkloro bendruomenė Veronikos vardą pirmą kartą išgirdo prieš daugiau nei 40 metų. Apsigynusi diplominį darbą apie Adutiškio krašto dainas, tapusi Liaudies buities muziejaus dainininke bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, ji džiugino ir tebedžiugina lietuvius savo atliekama muzika. Nors pastaruoju metu joje pasirodo rečiau, nevengia ir televizijos – yra dalyvavusi bei teisėjavusi „Žvaigždžių duetuose“, kituose muzikiniuose projektuose.
Negana to, už savo darbus Veronika sulaukė didžiulio įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – kai kurie užsieniečiai po koncertų prabildavo lietuviškai.
O ir šiandien dainininkė į folkloro pasaulį drąsiai įpina džiazo motyvų bei kitų šiuolaikiškos muzikos skambesių – yra išties universali. Veronika nevengia naujų projektų, įdomių koncertinių sprendimų ir palieka gilų įspaudą liaudies muzikoje, tačiau, deja, jos gyvenime netrūksta ir pauzių, atsiradusių ne jos pačios noru.
Veronikai teko padaryti pertrauką ir pastaruoju metu, o dėl to kalta sušlubavusi sveikata. Prieš pat 75-ąjį gimtadienį 15min susisiekus su gerbiama dainininke, ji neslėpė, kad šiuo metu jaučiasi prastai ir neseniai vėl susidūrė su sveikatos bėdomis, todėl dalyti interviu kol kas neturi jėgų.
Bet net ir tokiu metu, kai apie gyvenimą, įvykusius pokyčius per sunku kalbėti, Veronika rado jėgų pačiais gražiausiais žodžiais atsiliepti apie Lietuvą.
„Mes nesuprantame, kokios tautos žmonės esame. Mes esame ypatingos tautos žmonės. Drįstu pasakyti, kad tokios tautos pasaulyje nėra. Manau, labai svarbu, kad jaunimas tai suprastų. Labai džiaugiuosi, kad man davė laimę 75-erius metus būti lietuve“, – trumpai prieš pat gimtadienį 15min sakė V.Povilionienė.
Visgi dainininkės gimtadienio proga apie jos gyvenimo akimirkas, pirmuosius susitikimus ir kūrybą sutiko plačiau pakalbėti etnomuzikologė, laidų vedėja Zita Kelmickaitė ir saksofonistas Petras Vyšniauskas.
Zita Kelmickaitė apie Veroniką: „Ji – mūsų tautos pasididžiavimas“
Zitos Kelmickaitės keliai su jubiliate pirmą kartą susikirto dar studentavimo metais, kai jaunas merginas supo tautosakos ir folkloro skambesiai. Zita Veroniką prisimena kaip viso ko centrą bei ašį, o ypač 1977–1978 m., kai dainininkės balsą būdavo galima išgirsti įvairiuose koncertuose ir renginiuose.
Moteris pamena ir smagų atsitikimą iš 1972-ųjų, kai jos, kartu su savo šokių parteriais, laimėjo Adutiškių ekspedicijos konkursą.
„Mes šokome per visą naktį. Ten buvo polka be sustojimo, kur likome dviese ir šokome be sustojimo, kvapo atgavimo, kol išaušo ir pamačiau, kad atsiknojo mano suknelė. Galima sakyti, kad mes su Veronika buvome ištvermingiausios“, – jaunystės dienas prisiminė etnomuzikologė.
Nusikėlusi trumpam į praeitį, Zita 15min patikino, kad Veronika visuomet turėjo daug aistros dainuoti, mylėti bet kokį žmogų, kuris buvo šalia jos. Jai nebuvo gėda nusilenkti prieš tą, kuris galbūt nieko nežino, aiškina, kad gal liaudies dainų nereikia. Anot etnomuzikologės, dainininkė visuomet sugebėdavo jiems rasti gerą žodį.
„Sakyčiau, kad tai žmogus, kurį galėtume vadinti geležine folklorine mūsų Veronika. Ji visada sugeba uždegti žmogų. Pažiūrėkite, kiek ji uždegė daug žmonių savo lietuviškos tradicijos reikšme.
Ji niekada nebuvo pasikėlusi ar susireikšminusi, ir dabar tokia nėra. Ji tiesiog ypač reikšminga mūsų kultūrai. Kaip sakoma, žmogus ir prie svečio, ir prie pečiaus“, – šyptelėjo ji.
Z.Kelmickaitė žavisi ir Veronikos meile Lietuvai – savo dainomis ji stengiasi garsinti gimtinės vardą, užtikrinti lietuviškų dainų gyvavimą.
Atrodė, kaip pabrėžė pati Zita, kad V.Povilionienė nežinia ką dar būtų atidavusi dėl savo tėvynės. Pašnekovė tam rado ir gražų apibūdinimą – anot jos, Veronika stengdavosi lietuvišką liaudies dainą įduoti kiekvienam žmogui.
„Ji moka įduoti ir vaikeliui į rankas, ir mamytei į rankas liaudies dainas. Pasakyti tam senam žmogui gražiausius žodžius, padėkoti, kad jis išmoko vieną ar kitą dainą.
Manau, kad Lietuvoje tokio kito žmogaus, kuris būtų pilnas meilės, kupinas pasididžiavimo savo kraštu, mes neturime. Tokia Lietuvos garbė, kuri padėta pačioje garbingiausioje vietoje“, – apie Veronikos indėlį Lietuvai 15min kalbėjo Z.Kelmickaitė.
Etnomuzikologė džiaugiasi ir Veronikos gebėjimu sujungti skirtingas sritis. Štai didelio dėmesio sulaukė jos bendradarbiavimas su saksofonistu Petru Vyšniausku. Zita žavisi, kaip gražiai liaudies daina buvo įsupta į džiazo rūbą.
„Ji niekada nesibodi eksperimentuoti, leidžiasi į įvairias provokacijas, nes yra labai kūrybingas žmogus. Neseniai išleido naujausią plokštelę „Neužmiršti“ apie partizanus kartu su Dainiumi Paulausku ir karo orkestru, todėl visada ir jos istorinė atmintis teisinga“, – pasakojo Zita.
Prie dainininkės nuveiktų darbų, ištartų žodžiu galėjo prisidėti ir jos dzūkiškos šaknys. Z.Kelmickaitė, kalbėdama apie Veronikos būdą, pabrėžė, kad jos jausmingumas ypatingas – ji jautri, turinti didelę atjautą ir visi, kas prie jos buvę, negali nei dejuoti, nei „verkšlenti“.
„Ji iškart pasakys – palauk, kitiems dar blogiau. Ras žodį padrąsinti, apkabinti, gali su tavimi kartu paverkti. Ji – tikras žmogus. Šiandien suprantu, kad kai jauniems žmonėms pasakai apie tikrą žmogų, jiems tai nieko nebesako, bet mūsų kartai sako. Tikras žmogus cikrinis žmogus, nes baravykai būna cikriniai. Ir Veronika yra cikrinė“, – pokalbio metu šypsojosi muzikologė.
Zita neslėpė prisimenanti ir sunkųjį V.Povilionienės gyvenimo laikotarpį – etapą, kai šeima išgyveno nepriteklių. Ir net tokiu metu, anot etnomuzikologės, ašarą dainininkės akyse buvo galima pamatyti itin retai.
„Jei ji verkdavo, tai tik paslapčia ir kai kažkas labai ją užgaudavo. Tas gyvenimo nepriteklius niekada nesimatė, jį matė tik artimiausi žmonės. Dėl Veronikos nuoširdumo ir dainavimo niekas nė neįtarė ganėtinai sunkios moters dalios. Ji viską darė – virė, kepė, visus tris vaikus prižiūrėjo ir skalbė.
Tai yra žmogus, kuris šiandien, net sirgdamas – nes aš jai skambinau – nė vieno blogo žodžio nepasakė. Tu galėjai jausti, kas jai sunku, nepriimtina, bet niekada iš jos neišgirsi, kad kažką keiktų, vanotų. Tikrai ne. Čia mūsų tautos pasididžiavimas“, – apie V.Povilionienę gražiais žodžiais atsiliepė Zita.
Daugiau V.Povilionienės gyvenimo akimirkų – galerijoje:
Muzikologė prisiminė ir širdį suspaudusį momentą – kartą, kai pas draugę apsilankė su nupirktais apelsinais, vaikai iš pradžių jų nevalgė. Šie vaisius po grindis rideno, nes, anot Zitos, prieš tai jų paprasčiausiai nebuvo ragavę.
Po tokių akimirkų Zita stengdavosi Veroniką palaikyti ir nuolat sakydavo, kad negalima nukabinti nosies. Tai liečia ir pirmą kartą, kai dainininkė apsivilko sijoną ir apsikirpo ežiuku bei netrukus sulaukė įvairiausių komentarų.
„Sakė – kaip ji čia dabar atrodo, kodėl čia dabar. Suprantate, kai žmogus pakėlė galvą, tai pati Veronika sakydavo, kad visiems būdavo geriau, kai ji buvo vargšė naštutė“, – skaudų momentą prisiminė Zita.
O ko artima bičiulė galėtų palinkėti Veronikai 75-ojo gimtadienio proga? Visų pirma, Zita linki jai iš pradžių pasveikti ir pasveikus iš tikrųjų dainuoti pilna krūtine. Ji norėtų, kad Veronika su jais būtų kaip visada – linksma, kūrybinga ir dainuojanti.
„Veronikos ginklas yra daina, nuoširdumas ir niekada nepraeinanti meilė Lietuvai, savam kraštui. Jei žodis patriotas yra, tai patriotas yra Veronika, kuri savo darbais, visu gyvenimu įrodė, kad žmogus gali visą gyvenimą gyventi Lietuvoje, mylėti savo kraštą ir būti tas, kuris visiems padalina savo žinojimą ir duoda dainų skrynias.
Kiekvienas atsivėręs sako – o, žiūrėk, čia iš Veronikos išmokau. Tai suraskite man kitą tokį žmogų Lietuvoje. Mes išmokome iš Veronikos, todėl dainuokime. Ji visada sakytų – svarbiausia dainuokim“, – kalbėdama su 15min palinkėjimą Veronikai skyrė Z.Kelmickaitė.
Petras Vyšniauskas: „Per 30 metų nė karto nekonfliktavome“
Kai kam atrodytų, kad džiazas ir lietuvių liaudies folkloro muzika yra du nesuderinami dalykai. Tačiau Veronika Povilionienė manė kitaip, kai sumąstė šiuos du pasaulius sujungti ir pradėti bendradarbiavimą su garsiu saksofonistu Petru Vyšniausku.
Ir nors oficialiai duetas gyvuoja daugiau nei 15 metų, bet jie vienas su kitu susitiko žymiai anksčiau.
„Aš ją žinojau seniau, bet mes nebuvome kartu scenoje. Prisimenu, kad 1991 m. laivu plaukėme į Vasario 16-osios minėjimą Norvegijoje. Laive buvo daug vietos ir laiko, tai Veronika uždainavo. Galvoju, pasiimsiu saksofoną ir pritarsiu. Taip mes ir susipažinome – ant bangų“, – šypsodamasis 15min sakė Petras.
Vėliau duetas vis dažniau pasirodydavo ir Lietuvoje. P.Vyšniauskas pasakojo, kad jų pasirodymai visada turėdavo ypač jam smagią pusę – jis galėdavo improvizuoti.
„Veronika kažkaip juokaudama sakydavo, kad žino milijoną dainų, todėl specialių programų nedarydavome. Tai ir aš pasijuokdavau, kad kai ji dainuos, aš jai trukdysiu tai daryti. Mano kelias – į visokių pauzių, tarpelių paieškas. Taip kartu iš išplaukėme. Mums labai sekėsi“, – dueto gimimu džiaugiasi muzikantas.
Daugelį metų su Veronika koncertuojantis Petras pastebėjo, kad ji labai gražiai susibendrauja su publika. Anot muzikanto, iš dainininkės galima pamatyti spinduliuojančią šviesą.
„Kokioje Italijoje ar Japonijoje žmonės po mūsų koncertų dainuodavo lietuviškas dainas. Ji turi tokią spinduliuotę. Ir žmonės į ją eina, ji moka jiems atsakyti. O aš toks nesu, nes galiu atsakyti tik muzikiniais garsais“, – sakė jis.
Petras stebisi, koks laisvas ir paprastas žmogus yra V.Povilionienė. Per šitiek metų duetas nė karto nesipyko, o tiesiog kartu mėgavosi muzika.
„Ji – labai laisvas ir nuostabus žmogus. Jos dainose daug erdvės ir su ja labai lengva. Mes jau gal virš 30 metų pažįstami ir per juos neturėjome jokio konflikto. O vietoj to kartu pamatėme labai daug pasaulio, koncertų. Tai iš tiesų buvo labai malonus laikotarpis. Man labai pasisekė“, – prisiminė jis.
Visgi šiuo metu bendrų koncertų šiek tiek sumažėjo, nes Veronika dėl sveikatos problemų ilsisi namuose. Petras atskleidė, kad ir po pasirodymų palaiko ryšį bei susitinka.
„Mes labai daug su Lietuvos nacionaline filharmonija bendravome, buvome išvažinėję masę miestelių Lietuvoje, bet tai tikrai ne paskutiniai koncertai. Mes ir toliau bendradarbiausim“, – 15min patikino jis, todėl gimtadienio proga Veronikai palinkėjo sveikatos bei bendravimo.
