Interviu 15min pasakojo Viktorija, kad ją su Danieliumi atvykti į kurortą pakvietė geri draugai – Johnas Caudwellas ir Modesta Vžesniauskaitė.
Su jais kalnuose pora ne tik leido smagiai laiką, bet ir diskutavo apie galimybes Lietuvoje padėti sunkiai sergantiems vaikams. Johnas yra žymus pasaulio mecenatas, daug savo laiko skiriantis labdaringai veiklai.
– Viktorija, ilsėjotės JAV Kolorado valstijoje, kalnuose. Papasakokite, kodėl nusprendėte atostogų vykti į kitą žemyną? Kiek laiko truko jūsų atostogos?
– Savaitę pasisvečiuoti Kolorado Valstijos Veilo slidinėjimo kurorte mus pakvietė draugai Johnas Caudwellas ir Modesta Vžesniauskaitė. Johnas yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių bei mecenatų, didžiąją dalį savo laiko paskyręs labdaringai veiklai. Tai buvo ne tik poilsinė kelionė. Mes su Johnu ir Modesta praleidome daug laiko diskutuodami, kaip galėtume su „Caudwell Children“ labdaros fondo pagalba padėti Lietuvoje sunkiai sergantiems vaikams. „Caudwell Children“ investuoja į naujausius ypač sunkių ir mokslo dar neištirtų ligų tyrimus visame pasaulyje. Tad tai buvo ne tik nuostabus kartu praleistas laikas viename gražiausių slidinėjimo kurortų, bet ir daug naudingų minčių suteikęs laisvalaikis.
Johnas ir Modesta yra žmonės, turintys be galo didelę širdį. Labdaringa veikla įprasmina jų gyvenimą ir kasdienę veiklą. Viešėdami pas juos sutarėme, kad nuo rudens multimilijoniniame „Caudwell Children“ labdaros žemėlapyje atsiras ir Lietuva bei jos mažieji ligoniukai. Visų pirma tai bus Jungtinės Karalystės mokslininkų ir daktarų sukauptos patirties perdavimas Lietuvos gydytojams, diagnozuojant ir gydant dar labai mažai pasaulyje žinomą ir dar mažiau ištyrinėtą psichikos ligą PANDAS sindromą.
Siekdami supažindinti Lietuvos visuomenę su šia be galo klastinga vaikų psichikos liga, rudenį surengsime labdaros renginį, į kurį kviesime visus, norinčius prisidėti prie sergančių vaikų gerovės. „Caudwell Children“ yra vienas iš labai nedaugelio labdaros fondų pasaulyje, kurį išlaiko jo steigėjas Johnas Caudwellas, o visi suaukoti pinigai pasiekia tiesioginius labdaros gavėjus.
– Daugelis žmonių yra įpratę kiekvieną žiemą atostogas praleisti kalnuose. Šią kelionę irgi būtų galima pavadinti tam tikra jūsų tradicija ar visgi tai buvo pirmas kartas, kai išsiruošėte į kalnus?
– Tai buvo mūsų pirmoji išvyka į kalnus kartu su Danieliumi. Aš labai mėgstu slidinėti. Tai pradėjau daryti dar būdama mažytė kartu su tėveliais, bet kadangi Danielius yra patyręs sunkią dešinio kelio traumą, slidinėjimas bent jau kol kas nėra jo aistra. Kadangi mūsų draugas Johnas taip pat prieš mėnesį slidinėdamas patyrė sunkią kelio traumą, tad dienomis jie leisdavo laiką kartu diskutuodami, o mes su Modesta skriedamos slidinėjimo trasomis!
– O neviliojo kokios nors poilsinės kelionės? Nesvarstėte galimybės aplankyti kurortines, šilto klimato šalis?
– Svarstėme tokią galimybę, bet kadangi šiuo metu gyvename šilto klimato šalyje, išties buvome pasiilgę balto, puraus sniego ir giedrų, saulėtų žiemos dienų. Tad Johnui su Modesta pakvietus mus pas save į svečius, nusprendėme šią žiemą praleisti kiek kitaip nei ankstesnes.
– Viktorija, jūsų socialiniuose tinkluose matėme daug gražių nuotraukų. Papasakokite, ką pamatėte kelionės metu. Ar visą laiką praleidote tik slidinėdami kalnuose?
– Tai buvo kupina nuostabių įspūdžių kelionė Kolorado Uoliniuose kalnuose, kurios metu ne tik slidinėjome, bet ir spėjome aplankyti ne vieną įspūdingo grožio gamtos kampelį. Važiuojant siaurais kalnų tarpekliais kvapą gniaužė įspūdingi į gilių upių slėnius besileidžiančių apsnigtų spygliuočių miškų vaizdai. Vieną dieną paskyrėme laukinės gamtos tyrinėjimui sniego motociklais. Ir nors kelionės metu netrūko įvairiausių incidentų, tai buvo viena iš įsimintiniausių kelionės dienų. Kadangi gyvenome beveik 3 km aukštyje, pirmomis dienomis jautėme lengvą deguonies trūkumą, tokiame aukštyje, kokiame gyvenome, jo buvo net 30 procentų mažiau nei mums įprastomis sąlygomis.
Viktorijos Siegel ir Danieliaus Bunkaus kelionės akimirkos:
– Ne paslaptis, kad jūsų dukra Nicolė praėjusią savaitę šventė gimtadienį. Turbūt kelionės metu jos labai pasiilgstate. Nebuvo minčių pasiimti ją kartu su savimi?
– Nicolės pasiilgstame ne tik kelionės metu, bet net ir išvažiavę kelioms valandoms iš namų. Turime nuostabią auklę, mums išvažiavus į pagalbą jai stoja mano mamytė, atskridusi iš Lietuvos. Kiekvieną dieną gaudavome dešimtis nuotraukų ir video, kaip sekasi mūsų mažajai meilei. Ir nors šios kelionės metu buvome jos labai pasiilgę, žinojome, kad kiekvieną akimirką ji yra apsupta meilės ir rūpesčio.
– O kaip jūs vertinate tą mamų požiūrį, kad turint mažą vaiką negalima jo palikti vieno, niekur keliauti?
– Mano manymu, svarbiausia yra tai, kad mažyle būtų pasirūpinta, ji visuomet jaustų meilę, šilumą ir dėmesį. Kol kas Nicolė yra per maža tokioms tolimoms kelionėms, tad ši išvyka būtų per daug varginanti tiek jai, tiek ir mums.
Palikdami ją kartu su mano mama ir aukle buvome visiškai tikri, kad ji jausis nuostabiai ir džiaugsis kiekviena diena! Be to, nuo jos nė per žingsnį nesitraukia dar viena „auklė“ – mūsų augintinis Bruno, tapęs geriausiu mažylės draugu, sargu ir žaidimų partneriu.
