– Pokalbį norisi pradėti nuo gražios žinios apie sužadėtuves, kurių faktą paviešinote rugpjūčio 16 dieną. Smalsu, kaip jos įvyko, ar buvo netikėta?
– Susižadėjome kiek anksčiau, negu kad paskelbiau viešai. Su būsimu vyru esame susitarę, kad tai, kaip jos įvyko, turėtų likti tik tarp mūsų. Viskas buvo labai asmeniška. Tai, ką suprantame tik mudu, be jokių pompastikų ir dirbtinų dalykų.
Apskritai gyvenime vienas smagiausių dalykų yra netikėtumai, kalbant gerąja prasme. Nustebimas ir netikėtumas tikrai buvo, bet jis – labai malonus ir mielas širdžiai.
– Neabejoju, kad į šią žinią reagavo aplinkiniai, bet įdomu, kaip į tai reagavo patys artimiausi žmonės?
– Jie reagavo labai gražiai, nuoširdžiai sveikino, nes mūsų artimiausia aplinka mato mūsų santykius ir dėl to labai džiaugėsi, linkėjo, kad ir toliau gyvenime viskas būtų taip, kaip yra šiandien.
– Kokias savo sužadėtinio savybes labiausiai vertinate?
– Atsakinėdama į šį klausimą neabejotinai galiu išsiplėsti ir paversti jį ilgu pasakojimu. Juk faktas, kad jei esu kartu su žmogumi, tai reiškia, kad jis turi daug savybių, kurias vertinu ir kuriomis žaviuosi.
Nenorėčiau sklaidytis įvairiais būdvardžiais, nes galiu pasakyti paprastai – tai yra mano žmogus. Viskas tuo pasakyta.
Yra moterų, kurioms apskritai svarbus paties vyro buvimo faktas, kitoms svarbūs kiti dalykai, o man svarbiausias yra tarpusavio ryšys, pasitikėjimas, pagarba ir, aišku, meilė. Be meilės iš viso nieko neįmanoma sukurti.
Šiuose santykiuose yra viskas, kas man svarbiausia. Dėl to jie taip evoliucionuoja.
– Jūsų atsakymas nuskambėjo gražiau nei tie pompastiški abstraktūs būdvardžiai. O gal jus jungia ne tik tai, bet ir bendros veiklos? Ką labiausiai mėgstate veikti kartu?
– Pas mus bendrystės labai daug, tas irgi yra labai svarbu. Mūsų charakteriai yra labai panašūs, nepaisant to, kad aš – moteris, o jis – vyras.
Kai žmonės poroje pradeda gyventi skirtingus gyvenimus, su skirtingomis aplinkomis, veiklomis, polinkiais ir poreikiais, nori to ar nenori, atsiranda atstumas. O pas mus yra labai daug bendro.
– Ar jau diskutuojate apie artėjančių vestuvių datą?
– Tai yra viena mėgstamiausių mūsų pokalbių temų šiame gyvenimo etape prie vakarienės stalo. Planuojame, dėliojame, yra daug įvairiausių niuansų, tai dar sprendžiame šį klausimą.
– O apskritai, kas jums yra svarbiausia vestuvių dieną? Be ko jos neįsivaizduojate?
– Yra tekę būti įvairiausiose vestuvėse: nuo labai pompastiškų, didingų iki itin jaukių, paprastų ir asmeniškų, kur svarbiausi yra kiti dalykai, ne tie, kuriuos gali apčiuopti ir įkainoti pinigais.
Kadangi, kaip jau minėjau, pas mus su būsimu vyru labai daug kas sutampa, tai sutampa ir požiūris į vestuvių šventę. Man svarbiausia, kad vestuvėse būtų galima pajusti tuos svarbiausius dalykus: žmonių tarpusavio ryšį, meilę, norą daryti vienas kitą laimingu.
Man nesinori niekam parodyti, ką, kiek ir kaip galime. Norėčiau jaukios asmeninės šventės, skirtos sau ir artimiausiems žmonėms, kad visi jaustųsi jaukiai, šiltai ir nuoširdžiai.
– Žmonės mėgsta žaisti žaidimą „Kaip įsivaizduoju save po penkerių metų?“. Galbūt ir jūs su Elvinu pasvarstote apie savo ateitį, paspėliojate, kaip atrodysite, ką veiksite po tam tikro laiko?
– Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi (atsidūsta). Gali turėti daug planų, galvoti, mąstyti. Manau, tą ir reikia daryti, nes negalima visada gyventi žinant tik tai, ką veiksi iki dienos pabaigos. Vis dėlto šiandiena yra tikrasis laikas, kuris vyksta ir kurį turime ir dar galime keisti.
Nėra žmonių, kurie neplanuotų, tai tarp jų ir mes. Visgi neforsuojame ir kiekvienos detalės nuo A iki Z neturime. Svarbiausia, kad ir po penkerių, ir po penkiasdešimties metų būtume tokie pat laimingi ir atsidavę vienas kitam.
– Jūs turite sūnų, kuriam šiuo metu 8-eri. Ar Elvinas gerai su juo sutaria?
– Jie sutaria tikrai gerai, aš dėl to esu laiminga ir kaip moteris, ir kaip mama.
– Pasikalbėkime ir apie naujus namus, kuriuos jau baigiate įsirengti. Kaip jaučiatės į juos įėjusi – ar jau tai TAS jausmas, kaip grįžus namo?
– Apskritai šis laikas yra kupinas pokyčių. Esu dėkinga nežinau kam, Dievui ar likimui, kad tie pokyčiai yra teigiami ir malonūs.
Namai turėjo būti įrengti jau prieš keletą mėnesių, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių viskas užsitęsė: tai kas nors pamiršta užsakyti stalviršį, tai ką nors reikia perskaičiuoti, tai dar kas nors ne pagal planą įvyksta. Vis dėlto tas rūpestis yra labai malonus, nes kas kartą įėjus matau, kaip kuriame tą vietą, kuri, kalbant apie lokacijas, yra svarbiausia. Džiugu matyti, kad tas vaizdas yra beveik galutinis.
Naujovės ne tik namuose, bet ir darbe – naują sezoną pasitinku atnaujinusi savo laidų konceptus, dalinai ir kūrybines komandas. Turiu daug minčių, kurias įgyvendinsiu greitu metu.
Bendrai žvelgiant į dabartinę situaciją, galiu pasakyti, kad tai yra labai teigiamų ir gražių pokyčių metas, kada kuriami esminiai dalykai – nuo asmeninės laimės iki namų erdvės, nuo darbinio augimo ir tobulėjimo, perėjimo laipteliu aukštyn iki visų kitų dalykų.
– Ar pavyko įgyvendinti visus norimus interjero sprendimus?
– Į tokius dalykus aš žiūriu truputį paprasčiau – niekada neturėjau ir neturiu tokių dalykų, kaip svajonių mašina, ar svajonių vestuvinė suknelė, ar dar kas. Jausmą ir pojūtį kuria kitkas – namai gali būti patys gražiausi ir prabangiausi, bet jeigu juose nėra ramybės, žmonių, kuriuos sieja glaudus ryšys, jie bus nykūs ir tušti.
Aišku, įsirenginėdama namus, stengiausi išpildyti kuo daugiau žemiškų poreikių. Tai bus namai, į kuriuos bus gera sugrįžti, kuriuose bus patogu gyventi.
Kadangi esu kulinarijos fanatikė, didelį dėmesį skyriau virtuvei. Ji bus erdvi, funkcionali, patogi, žinoma, ir graži, stilinga, moderni.
Apgalvojau ir vonios kambarį, kad jis būtų sujungtas su miegamuoju. Suplanavome viską taip, kad būtų galima po ilgos darbo dienos gulėti vonioje ir žiūrėti televizorių.
– Kuris kampelis jums jau dabar atrodo, kad bus jaukiausias ir jame norėsis praleisti daugiausia laiko?
– Kai pirkau butą, jis buvo iš trijų miegamųjų, bet jau iš anksčiau esu pastebėjusi, kad gyvenimas dažniausiai verda ten, kur susiburia visi šeimos nariai – svetainėje ir virtuvėje. Todėl vieną miegamąjį paaukojau tam ir išgrioviau sieną, kad ta erdvė būtų didelė ir patogi ir kad joje vyktų gyvenimas: žaistume stalo žaidimus, žiūrėtume filmus ir valgytume skanią vakarienę.
Norėjau, kad jaukiausia erdvė būtų ta, į kurią visi susiburia ir į kurią atvyksta svečiai. Manau, kad taip ir bus.
