– Praūžė „Eurovizija“, didžiausi darbai jau užnugaryje. Kas dabar? Kokios nuotaikos tave supa?
– Nenoriu pasirodyti kaip darboholikas, bet gal toks ir esu. Jau dirbame toliau, nes ir taip buvome susiplanavę anksčiau. Kai grįžome, turbūt dvi dienas pailsėjome, ir toliau vyksta darbai – galvojame apie kitų dainų užbaigimą, vaizdo klipus, tolimesnį darbą su „Discoteque“.
Ši daina dar visai neseniai nuskambėjo, ji skamba vis daugiau radijo stočių. Dirbame su mūsų leidybine bendrove „Warner Music“, derinamės su ja, ką toliau daryti su daina (šypsosi).
Grafikas yra pilnas darbų. Smagu, kad kelias, kurį norėjosi nueiti, t.y. užlipti ant eurovizinės scenos ir ten pasirodyti, visgi įvyko, nes praeitais metais tam galimybės nebuvo.
– Kai tiek darbų – ar pavyko sustoti, pamąstyti apie tai, kas įvyko, pabūti momente?
– Jau būdamas „Eurovizijoje“, kiek galėjau, spėjau pabūti momentuose. Dažniausia taip ir stengiuosi gyventi – išgyventi tuos momentus, ir juos pajusti iš karto, ne tik atsisukti į praeitį ir galvoti apie tai, kas buvo, prakratyti atmintį, bet pabūti vietoje.
Kai Roterdame buvome ant scenos, jutau gyvą publiką, girdėjau jos palaikymą. Kai sėdėjau žaliajame kambarėlyje (beje, nežinau, kodėl jis taip vadinamas, ten tokios spalvos nėra), irgi galvojau: oho, kaip smagu, kad čia esame visi.
– Koks yra tas gyvenimas momente?
– Kasdien pasidžiaugti dėl to, kas vyksta, kiekvieną dieną matyti naujai. Pavyzdžiui šiandien šviečia saulė ir tai nuostabu. Bet jeigu lytų, tai irgi būtų nuostabu – žiūri taip, kaip lietų matytum pirmą kartą.
Niekas nevyksta šiaip sau. Viską galima priimti taip, kaip yra – jeigu lyja, nereikia klausti, kodėl nešviečia saulė, o jeigu šviečia saulė, nereikia sakyti: kada čia pagaliau palis? (juokiasi)
– Kas tavo varomoji jėga? Kame matai prasmę?
– Prasmę matau tada, kada dalykai man teikia džiaugsmą, nes gyvenimas nėra vien tik kančia: gyvenimas yra džiaugsmas. Šitą reiktų daug kam priminti. O džiaugsmą reikia pasiimti pačiam, nes aplink mus jo yra labai daug, mes tiesiog kartais jo nesusirenkame, nepamatome, jį nuvertiname. Tai ir yra mano varomoji jėga.
Jeigu dirbu pats, man patinka kurti, patinka galvoti apie klipus, patinka rinkti komandą jų filmavimams. Man visa tai patinka – tikrai nėra taip, kad galvoju apie tai, kaip dabar sunku, o po to bus lengva, kad kažkada būsiu laimingas. Ne, laimingas esu pačiame procese.
– Rodosi, kad esi labai pozityvus. Beje, ir užsienio žiniasklaida tave apibūdina kaip „mieliausią žmogų“. Kaip reaguoji į šiuos epitetus? Kaip manai, koks esi?
– Kiekvienas turime visokių spalvų, o „Eurovizijoje“ galbūt nebuvo terpės pasireikšti mano kitoms pusėms. Bet tai normalu – žmogus yra įvairus. Aš stengiuosi su kitais elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi.
– Esi veganas. Ar tai irgi ateina iš tavo vertybinės pusės?
– Kažkada supratau, kad išgyventi ir gyventi sveikai galiu ir nežudydamas gyvūnų. Tada man kilo klausimas pačiam sau: kas mane stabdo? Pasibandžiau, man visai tiko ir patiko. Dabar dėl to, kad kažkada sau iškėliau klausimą, kas yra geras žmogus, jaučiuosi geriau. Ar aš esu geras žmogus? Turbūt, kad geras. Bet ką tai reiškia? Ar geras tik kitam žmogui?
Vadinasi, kad jeigu kitas žmogus turi šunį, aš jam galiu nulaužti koją ir vis tiek būsiu geras. Ar ne?
Tema apie tai, kuo skiriasi blogis ir gėris, galėtų būti labai ilga, čia netrūksta daug plonų linijų. Aš turbūt sakyčiau, kad tai yra tai, kiek galiu pats išgyventi ir gyventi, leisdamas kitiems gyventi ir išgyventi. Pats labai daug valgau, savo poreikių minimalizuoti neturiu, tiesiog tam nenaudoju gyvūninės kilmės produktų. Taigi tiesiog atsisakiau to, kas yra nebūtina, kas yra daroma dėl malonumo, bet už to stovi žiaurumas.
Mano utopinė visuomenė būtų grįsta draugyste
– Kaip apskritai pasakytum: kokios tavo vertybės? Kuo tu tiki?
– Ne kartą esu girdėjęs posakį, kad gyvenimas yra kova. Su tuo labai nesutinku, man gyvenimas – draugystė, t.y. jeigu draugauji, randi formas draugystei, visiems sukibus rankomis padarysi žymiai daugiau nei sukibus į kirvius.
– Kaip įsivaizduotum savo utopinę visuomenę?
– Draugystė su savimi, su aplinkiniais ir su gamta, nes mes esame gamtos dalis. Dabar žmogus nuėjo labai toli nuo gamtos, galvoja, kad ją įmanoma suvaldyti. Deja, jos nesuvaldysi, vis tiek laimės ji. Taigi ar reikia su ja kovoti, ar geriau draugauti? Man atrodo, kad geriau draugauti (šypsosi).
Taigi ir mano utopinė visuomenė būtų grįsta draugyste.
– Sutinki 40-metį. Ar esi vienas tų, kuriems gimtadienis būtų riba įsivertinti pasiektus tikslus? Kaip žiūri į šią progą?
– Gal seniau ir atsižvelgdavau į sociumo sukurtas taisykles, kad iki to ar kito laiko turi būti susituokęs, iki vėliau – turėti vaikų, tada pastatyti namą, pasodinti medį (juokiasi). Bet iš tikrųjų tai yra ne Status quo taisyklės, tai yra judinama ir gali būti visaip.
Dabar jau kuris laikas į šiuos klausimus žiūriu kitaip. 40-metis man tapo gražiu skaičiumi ir galiu labai pasidžiaugti, kad tai jau mano 40-a vasara. Kai pagalvoji, ne tiek ir daug tų vasarų matyta… (juokiasi). Čia labai mažai, bet kartu ja galiu ir pasidžiaugti.
Šiuo metu atspirties taškų dešimtmečiais nedarau, nes pagalvojau: o kam? Kiekvienas turi savo kelią, aš džiaugiuosi tuo, kuriuo nuėjau, kaip gyvenau, ir viskas. Turbūt manęs dar daug kas laukia.
– Iš šono atrodai labai ramus, eteryje netransliuoji savo jaudulio. Ar turi baimių?
– Nesileisdamas į smulkmenas galiu pasakyti, kad turiu sociumo įdiegtų baimių, bet visa tai bandau išsioperuoti. Pavyzdžiui, turiu baimę per greitai pasenti ir nieko negalėti. Šitą sakau, nes gimtadienio proga labai tinka (juokiasi).
Manau, kad turėti baimių kartais yra gerai, jų turi kiekvienas, taip tiesiog yra sukurtas mūsų protas. Bet yra kitas aspektas: reikia mokėti per tas baimes perlipti arba į jas pažvelgti. Štai šito reikia labai daug kam išmokti, man taip pat. Iki šiol mokausi tai daryti.
Jeigu ko nors bijai, vadinasi, ten reikia eiti
Supratau, kad naujos galimybės ir naujas gyvenimas visada slypi už baimės. Jeigu nebijai, vadinasi, esi savo komforto zonoje. Kas yra komforto zona? Kas jau seniai žinoma, nuzulinta, nieko naujo. Vadinasi, jeigu nori ko nors naujo gyvenime, turi eiti per baimę.
– Ar pasakytum, kad viskas, ko dabar pasiekei, iš dalies yra dėl tos nepatogios konfrontacijos?
– Taip. Ir netgi galima pamatyti: jeigu ko nors bijai, vadinasi, ten reikia eiti (juokiasi).
– Užsiminei apie sociumą, jo diegiamas baimes. Koks tavo santykis su visuomenės standartais? Kur yra tavo ribos?
– Gal pasakyčiau kitaip – sociumo ribas visada perklausiu. Atsimenu, kad vaikystėje buvau „kodėlčius“, ką kažkodėl kiti išauga. O iš tikrųjų „kodėl?“ yra labai svarbus klausimas. Manau, kad ne iki galo iš to išaugau ir tikiuosi, kad neišaugsiu.
Manau, kad kas kažkiek laiko visuomenės taisykles reikia peržvelgti su klausimu „kodėl?“. Kodėl tai reikia daryti? O kodėl to nereikia? Tada dažnai ateina atsakymas, kad taip kažkas pasakė.
– O kokius „kodėl“ sau užduodi dabar?
– Jų labai daug. Pavyzdžiui, kodėl žmonės negali sugyventi? Tai tūkstantmečius einantis klausimas, kur, pasižiūrėjus atskirai, visos tautos atrodo gražios, taikios, geros, bet kažkodėl kažkurioje vietoje sugyventi nesugeba. Ir net nebūtinai su kitom tautom, o savo viduje. Ir pas mus to yra.
– Kas mums trukdo tapti ta utopine visuomene?
– Gal per mažai klausimo „kodėl?“ tautose? Papročiai, įsitikinimai seniau tikrai veikė, jie atsirado ne šiaip sau, o tam, kad žmonės išgyventų, bet po kažkiek šimtmečių, pasikeitus žmonijai, pasauliui, jie veikia toliau, nebėra reikalingi, juos jau reikia peržvelgti. Bet kažkodėl žmonės jų neperžvelgia, toliau laikosi tų senų papročių, taisyklių, kurios yra kintančios.
– Kad jau kalbamės gimtadienio proga – ko palinkėtum sau šiandien? Ko tau trūksta iki visiškos laimės?
– Galbūt nuskambės juokingai, nes tai sakau gimtadienio proga, bet palinkėčiau sau sveikatos. Tai yra svarbiausias dalykas nuo to laiko, kai gimsti, o toliau viskas susitvarkys (juokiasi).
