Jei nesitikėtum laimėti, tikriausiai nė nedalyvautum tokiame projekte. Vis dėlto turėtų būti nuostabus jausmas, kai skelbiama tavo pergalė?
Vadimas: Vakar specialiai peržiūrėjau „Kviečiu šokti“ finalo vaizdo įrašą. Reakcija – nieko įspūdingo. Tikrai įsimenantis buvo paskutinis mūsų šokis. Toks išgyventas, išbrandintas… Ir kai salėje žiūrovai ėmė kilti iš savo vietų. Štai tada patyrėme tikrą euforiją.
Laura: Didžiausias laimėjimas man būtų buvę patekti į finalą. Bet aš gavau daugiau! Daug daugiau! Prieš finalą – jokių baimių, jokios įtampos. Kai paskelbė, kad laimėjome, pirmiausia pamaniau: na, štai, laimėjome, kitą šeštadienį vėl šoksime.
Vadimas: Prabudęs iš ryto pagalvojau, kad tai bus nepaprasta diena. Atrodo, tikslas visai arti, o juk taip seniai iki jo ėjai. Jautėme, kad gerai sušokome, padarėme viską, ką galėjome.
Laura: O aš ryte atsimerkiau, vėl užsimerkiau, paskui pagalvojau, kad ir projektas prabėgo lygiai taip pat greitai, kaip akimirka.
Laura: Nėra ką slėpti – Lietuvoje kurtieji laikomi antrarūšiais žmonėmis. Mus kažkodėl stengiasi atskirti, lyg būtume kita tauta. Kiekvieną kartą, kai išvažiuoju į užsienį, taip gerai jaučiuosi!
Esama žmonių, kuriems tokie televizijos projektai atrodo tuščias laiko švaistymas. Tikriausiai tie, kurie ryžtasi dalyvauti, mano kitaip?
Vadimas: Tikrai esama žmonių, kurie neįsivaizduoja, kiek tokie projektai pareikalauja jėgų, laiko ir darbo. Labai daug pareikalauja.
Vadimai, šokis yra tavo profesija, turi šokių studiją, taigi visai suprantami tavo motyvai pasirodyti televizijoje. Laura, kam šito reikėjo tau?
Laura: Aš sužinojau, kad sportiniai šokiai yra labai sunku. Esu lankiusi moderniojo šokio kolektyvą „Tyla“. Modernusis šokis – kas kita, skiriasi kaip diena ir naktis. Jis reikalauja vidinės emocijos, o čia – tam tikros taisyklės, beje, itin griežtos. Tai, ką darėme su Vadimu, pareikalavo daug nervų, prakaito, įtampos.
Jūs buvote sustatyti į porą. Tuomet juk nepasirinksi, žmogus tau patinka ar ne, mėgsti jo kvapą, šypseną ar ne?
Laura: Sunkiausia buvo žiūrėti Vadimui į akis.
Vadimas: Prisimenu! Nuolat tekdavo kartoti: „Laura, žiūrėk man į akis!“
Laura: O kaip žiūrėti tiesiai į akis nepažįstamam žmogui? Man apskritai tai nepatinka. Po mėnesio apsipratau.
Vadimas: Matydavomės kiekvieną dieną, tik sekmadieniais nesusitikdavome.
Esu tikra, kad daugybei žmonių įdomu, kaip judu tarpusavyje bendraudavote. Kaip Laura žinodavo, kada ir kokį judesį turi atlikti? Kaip ji jaučia muziką?
Vadimas: Matot, viskas įmanoma! Štai dabar Lauros kalbą mums verčia jos sesutė Aušra, bet ji repeticijose nedalyvaudavo. Repeticijų salėje aš vedžiodavau Laurą, aš buvau jos muzika. Iš pradžių stengėmės šokti poroje, kad jaustume vienas kitą, bet kuo toliau, tuo didesnių reikalavimų sau kėlėme. Laura atsiskyrė, šokdavo viena, gal puse akies mane stebėdama. Daugybės dalykų aš nesuprantu. Aš tikrai nesuprantu, kaip Laura šoka! Paaiškindavau jai žingsnelius, ritmą, ji iškart „pagaudavo“. Kaip? Negaliu paaiškinti.
Laura, tai kaipgi?
Laura: Nežinau, nemoku paaiškinti. Viduje atsiranda kažkoks jausmas. Suprasčiau, paaiškinčiau visiems.
Vadimas: Mes daug kalbėdavomės, pasakodavau jai apie muziką, apie dainos emociją, kokia turėtų būti šokio nuotaika. Neįtikėtina, kad Laura visa tai galėjo perteikti, negirdėdama muzikos.
Vadimas: Repeticijų salėje aš vedžiodavau Laurą, aš buvau jos muzika.
Laura, kada pradėjai šokti?
Laura: Gali būti, kad mamos pilve. Mama – irgi šokėja. Su pertraukomis šoku septynerius metus.
Vadimas: Kartais pagalvoju, kad lietuviai – keista tauta, jiems niekuomet neįtiksi. Kai pradėjome šokti, visi kalbėjo, esą tokia pora gali tik gailestį sukelti, o žiūrovai balsuos, nes gailės kurčios merginos. Kai pamatė, kad mums neblogai sekasi, gailesčio nebeliko, visi pamiršo, kad Laura – kurčia. Tada prasidėjo priekaištai, jog ji – profesionali šokėja. Betgi pinigų iš savo šokio ji neuždirba, o tie moderniojo šokio pagrindai mums dar ir gerokai trukdė.
Laura: Jeigu aš profesionali šokėja, tai kodėl nemoku špagato padaryti?!
Ar kūrybinių ginčų būdavo?
Vadimas: Aišku, kad susipykdavome. Aš labai gerai išvysčiau veido mimikos raumenis (juokiasi). Svarbiausia būdavo padaryti kuo piktesnę veido išraišką, kad Laura tikrai suprastų, ką noriu pasakyti.
Laura: Tik trumpai tai trukdavo. Po poros minučių – vėl viskas gerai.
Vadimai, gal jau perpratai gestų kalbą?
Vadimas: Žinau keletą ženklų (rodo): einu į tualetą, dirbame, iš naujo. Mums tikrai pavykdavo susikalbėti, tik retsykiais pasiimdavome nešiojamąjį kompiuterį arba siųsdavau jai trumpąsias žinutes. Kai tikrai ką nors rimta norėdavau pasakyti.
Tiesą sakant, šis Lauros dalyvavimas populiariame televizijos šou yra lyg ir socialinis projektas. Ir jis Lietuvai gana neįprastas...
Laura: Nėra ką slėpti – Lietuvoje kurtieji laikomi antrarūšiais žmonėmis. Mus kažkodėl stengiasi atskirti, lyg būtume kita tauta. Kiekvieną kartą, kai išvažiuoju į užsienį, taip gerai jaučiuosi! Lygi su visais... Ir po „Šok su manimi“ buvo daug skeptikų: ar čia koks socialinis projektas? Lyg neįgalieji turėtų būti uždaryti tarp keturių sienų, kad negadintų bendro vaizdo. Bet aš esu normali, kaip ir kiti kurtieji, beje.
Tai ką veiksite su pinigais? Juk laimėjote 30 tūkstančių litų.
Vadimas: Keista, visi mūsų šito klausia. Lyg būtume mažiausiai milijoną pasidaliję. Kai pradėjome šokti, netgi nežinojome, koks prizas. Sužinojome likus savaitei iki finalo, tiesioginiame eteryje.
Laura: Pinigai neturi jokios reikšmės. Kur kas svarbiau įrodyti sau: aš galiu!
Vadimas: Ir tų pinigų, beje, kol kas negavome...
