Nuotykinė drama „Leónė. Bėganti į šviesą“ – pirmasis pilnametražis prodiuserio, vaizdo klipų kūrėjo ir kompozitoriaus Žilvino Žusino vaidybinis filmas. Režisierius ir scenarijaus bendraautoris papasakojo, ką jam su komanda teko praeiti, kad šis filmas pasiektų kino teatrus.
– Žilvinai, daugelis jus žino kaip prodiuserį, vaizdo klipų kūrėją, nors taip pat esate sukūręs kelis trumpuosius filmus. Kaip jaučiatės debiutuodamas kaip pilnametražio filmo režisierius?
– Iš tiesų man nepatinka sulaukti klausimo: „O tai dabar tu režisierius?“ Pats save laikau tiesiog kūrėju, nes šiame filme turėjau daug skirtingų kūrybinių atsakomybių ir darbų. Visai nenorėčiau, kad mane vadintų režisieriumi. Tam žmonės baigia mokslus ir dirba tą darbą. O aš tiesiog režisavau savo sugalvotą filmą. Kitų darbų tikrai nerežisuočiau.
– Kaip ir kada atsirado idėja šiam vaidybiniam filmui?
– Prieš maždaug penkerius metus filmavau muzikinį vaizdo klipą, kuriame keturios raudonplaukės merginos važiavo „Porsche“ automobiliu. Nors tuo metu tikrai nežinojau, kad ateityje kursiu vaidybinį filmą, ši idėja, pats vaizdinys kažkokiu būdu manyje išliko. Kai nusprendžiau rašyti scenarijų, iškart supratau – šis filmas bus apie keturias visapusiškai skirtingas merginas.
– Pagrindinius vaidmenis filme atlieka kine nematyti veidai – atlikėja Ingrida Toleikytė, sportininkė ir laidų vedėja Dalia Belickaitė ir Gustė Valinskaitė. Vienintelė Ingrida Voverytė iš visos ketveriukės buvo paragavusi vaidybos. Kodėl atlikti pagrindinius vaidmenis patikėjote neprofesionalioms aktorėms?
– Kadangi draugių kompanija susipažįsta studentų bendrabutyje, todėl visoms joms yra maždaug devyniolika metų. Rasti tokio amžiaus aktores labai sunku. Be to, norėjau pristatyti lietuviškame kine naujus veidus. Tad besirinkdamas kreipiau dėmesį, kad aktorių išvaizda atitiktų mano sumanytus personažus, stebėjau jų kūno kalbą, balso tembrą... Išsilavinimas, vaidybinė patirtis reikšmės neturėjo. Pirmenybę teikiau vidinei motyvacijai. Manau, kad merginoms puikiai pavyko – uždaroje peržiūroje komandai priekaištų aktorių vaidybai neturėjo nei vienas.
– D.Belickaitė – sparčiai populiarėjanti sportininkė ir „Žalgiris TV“ laidų vedėja, anksčiau profesionaliai žaidusi krepšinį. Jos įkūnyta Luknė taip pat žaidžia krepšinį. Kaip atsirado šis sutapimas tarp aktorės ir jos vaidinto personažo? Gal filme tokių atitikimų yra ir daugiau?
– Papasakosiu vieną epizodą iš aktorių atrankos. Kai atėjo D.Belickaitė, uždavėm jai klausimą: „Kokia yra tavo gyvenimo svajonė?“ Kelioms sekundėms ji sustingo, veidas persimainė ir ji susigraudino. Ji neseniai buvo sužinojusi, kad po patirtos trečios traumos nebegalės tęsti profesionalios krepšininkės karjeros. Jai tai buvo didžiausias gyvenimo smūgis, nes ji nuo pat mažumės žaidė krepšinį ir manė, kad tai tęsis visą gyvenimą.
Kaip kūrėjas esu jautrus žmogus, todėl pamačiau jos jautrumą. Priėjau, pabučiavau galvą ir iškart supratau, kad šis žmogus privalo būti mano komandoje. Mane užbūrė jos tikrumas – Dalia nebandė apgalvoti atsakymo ar gudriai išsisukti. Tai buvo labai svarbu, nes norėjau, kad filme kiekvienas personažas atrodytų realistiškas ir natūralus. Išgirdę jos istoriją, filmo scenarijų pakoregavome ir šią patirtį priskyrėme jos herojei. Norėjau, kad filme ji ir būtų Dalia. Jai puikiai pavyko – įpusėjus filmavimams komanda Dalią praminė lietuviškąja Julia Roberts!
Filmo anonsas:
– Pagrindinių veikėjų vardai gana netradiciški – Leónė, Luknė, Emilly, Aldutė. Kodėl tokius pasirinkote?
– Vardai, kaip ir filmo pavadinimas (pirminis buvo „Keturių merginų išpažintis“), keitėsi. Juos rinkomės kartu su scenarijaus bendraautore I.Toleikyte. Turėjome pasiruošę ilgą sąrašą, kurį garsiai skaitėme ir sprendėme. Kadangi buvome aiškiai išsigryninę personažus, kurie yra labai skirtingi, todėl vardus taikėme pagal kiekvienos merginos charakterį. Pavyzdžiui, I.Voverytės personažė Emilija gana mandra, kalbėdama vartoja daug angliškų žodžių, todėl filme prisistato kaip Emilly.
– Vis dėlto be profesionalių aktorių nebuvo apsieita. Kaip filme atsirado aktoriai Vytautas Kaniušonis ir Marius Repšys? Kodėl jiems teko smulkesni vaidmenys?
– V.Kaniušonį žinojau iš jo darbų Lietuvos kine – filmų „Lošėjas“, „Aurora“, „Lietuviški svingeriai“. Mums iškart buvo aišku, kad Leónės tėvo personažą turi vaidinti profesionalus aktorius. Jis serga Parkinsono liga, tad šis vaidmuo reikalauja patirties ir profesionalumo. Iš tikrųjų su Vytautu dirbti buvo lengva ir malonu. Jautėme palaikymą ir supratingumą. Manau, kad V.Kaniušonis yra holivudinio lygio aktorius.
M.Repšį prisiminiau iš spektaklio „Išvarymas“. Dar tada man įstrigo, kad vaidindamas jis padarė keletą judesių, iš kurių supratau, kad jis tikrai boksuojasi. Kai svarsčiau, kas galėtų nusifilmuoti scenoje bokso salėje, prisiminiau Marių Repšį. Paskambinau, papasakojau ir jis sutiko. Nenoriu sakyti, kad viskas visuomet klojosi taip paprastai, bet bent kartais mus lydėjo sėkmė (šypsosi).
– O kada sėkmė buvo nusisukusi? Įdomu, kas buvo sunkiausia kuriant šį filmą?
– Kažkas teisingai pastebėjo sakydamas, kad filmuodamas nuotykinę dramą pats išgyvenau didžiausias dramas. Taip ir buvo. Vieną praėjusio rudens rytą, prieš filmavimą, radome savo automobilį su išdaužytais langais. Buvo pavogta visa mūsų technika – kameros, šviesos... Tuo metu buvo labai sunku, atrodė, viskas griūna. Į filmą sudėjau visas gyvenimo santaupas, visą laiką ir širdį. Jokių kitų kūrybinių darbų neturėjau, nes buvau paniręs į filmą.
Pamenu, pamatęs išvogtą techniką, jaučiausi, kad mane iš vidaus kažkas apvogė. Stovėdamas šaltą rudens rytą lauke žiūrėjau į išdaužytą automobilį ir jaučiausi tarsi nuogas. Galvoje sukosi viena mintis: „O kas dabar?“ Tuo metu buvome nufilmavę tik pusę filmo, kitas filmavimas – masinė scena – buvo suderinta už dviejų dienų. Taip atsirado šimtas klausimų, kuriuos reikėjo išspręsti.
– Filmas Lietuvos kino ekranus pasieks netrukus, tad, rodos, kažkaip viskas išsisprendė. Kaip susitvarkėte?
– Per keletą dienų radome gerus žmones. Bičiuliai tiesiog paskolino tokią pačią kamerą. Tačiau po to visi darbai sustojo. Tik po maždaug trijų mėnesių, kai policija per kratas atrado dalį įrangos, pavyko vėl stotis ant kojų ir tęsti filmavimus. Kai kurie išgirdę, kokiomis sąlygomis kūrėme kiną, pavadino mus Lietuvos kino piratais. Ne dėl to, kad kažką darėme nelegaliai, bet todėl, kad dirbome ne visai pagal nusistovėjusias taisykles.
– Ar po užklupusių sunkumų nedingo noras kurti kino filmus?
– Ne. Džiaugiuosi, kad tokiomis sudėtingomis sąlygomis kliūtis įveikėme ir galų gale sukūrėme pilnametražį kino filmą, kurį parodysime Lietuvos žiūrovams. Jei būtume turėję valstybinį finansavimą, didesnius rėmėjus, būtų buvę kur kas lengviau. Visa mūsų nedidelė komanda yra idėjiniai žmonės, todėl žemai lenkiuosi prieš juos ir nuoširdžiai dėkoju.
– Filmą pristatote kaip nuotykinę dramą. Kaip manote, kur slypi jos išskirtinumas?
– Autentiškuose personažuose, prie kurių sukūrimo labai prisidėjo filme vaidinusios aktorės. Siužetas gana netikėtas – žiūrovas tikriausiai neįtars, kaip vystysis filmo eiga, kaip jis baigsis.
Filmavimai vyko daugelyje skirtingų lokacijų, pavyzdžiui, VGTU bendrabutyje, Valgymo sutrikimų centre Vasaros gatvėje, vieno žinomiausių Lietuvos boksininkų Tado Tamašausko sporto salėje, įvairiuose baruose, muzikos ir pramogų festivalyje „Galapagai“ ir t.t. Stengėmės, kad filme būtų tiek gyvenimiškos istorijos, tiek ir autentiškos vietos bei žmonės.
