Prieš trejus metus po pasirodymo „Žvaigždžių duetuose“ su Alanu Chošnau šovėte į padanges ir iki šiol sukatės lietuviškoje žvaigždžių orbitoje. Patinka tas kosmosas?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Kitaip ten nebūčiau. Man patinka, ką darau dabar ir ką dariau tada, prieš trejus metus. Kai tik atėjau į „Duetų“ projektą, pamenu, stebėjausi, koks geras žvaigždžių darbas: gauni atlyginimą už tokį didelį malonumą. Ateini, parepetuoji, padainuoji, prieš filmavimą tave gražina, rengia, puošia. Ir už visa tai dar sumoka! Pagalvojau, va čia tai rojus! Nuo tada ir aš į jį įsisukau. Mano gyvenime visada taip: tai šuolis, tai duobė – jis nėra kaip tiesi linija.
Nors su didžiule meile kalbate apie „Triumfo arką“, dažniau renkatės pramoginius televizijos projektus. Štai ir dabar TV3 prasidėsiančiame „Šok su manimi“ rodysite šokėjos sugebėjimus, filmuositės seriale „Moterys meluoja geriau“, nors vis dar kartais bažnyčiose atliekate Bachą. Vidiniai prieštaravimai dėl to nekankina?
Tikrai ne, nes viskas yra menas – ir šokiai, ir dainos. Nors ir kokią muziką atliktum, reikia tą daryti kokybiškai. Popmuziką – taip pat. Šokių stovykloje stebėdavau šokėjus ir galvodavau: kiek jie dirba! Atrodo, ką reiškia pašokti lėtą valsą, jis toks gražus ir paprastas. Tačiau kiek turiu repetuoti, kad vien atsistočiau teisingai, kitaip Saulius Skambinas su manimi nešoka. Vos tik pamirštu laikyseną, jis numeta rankas ir viską stabdo. Todėl nekalbėkime apie pigų popsą, juk visur yra talentingų žmonių.
Dainininkai šoka, šokėjai dainuoja, aktoriai veda laidas, laidų vedėjai vaidina... Visi viską moka ar tiesiog auditorijos reikalavimai atlikėjams gerokai sumažėjo? Jūs pati bandote jau kokį trečią žanrą.
Šokis nuo dainavimo neatsiejamas. Kadangi dalyvauju miuzikluose, neišvengiu nei šokio, nei vaidybos. Todėl ir iš „Šok su manimi“ projekto tikiuosi gauti daug naudos. Nesvarbu, kiek jame išbūsiu. Esu miuziklų atlikėja, todėl man reikia ir choreografijos, ir vaidybos pamokų, jos privalomos Muzikos akademijoje studijuojantiems vokalistams. Man ten mokytis neteko, todėl patirties semiuosi iš gyvenimo.
Ar dalyvaudama skirtinguose projektuose nebijote apsijuokti, patirti nesėkmę? Po „Šok su manimi“ pristatymo vakarėlio, pamenu, kažkas parašė, kad su Sauliumi Skambinu parodėte kelis šokių žingsnelius, kurie visiems sukėlė juoką.
Niekas ten nesijuokė. Be to, toks buvo sumanymas – suintriguoti. Iš mūsų nereikalavo šokio, tiesiog kelių judesių junginio, kad būtume pristatyti kaip pora. Vieną junginį ir parodėme. Netgi suvaidinome, jog staiga apsigalvojome ir nusprendėme nesivarginti, nes rimtai šoksime tada, kai prasidės projektas. Kažkas nesuprato. O nesėkmes iš tikrųjų išgyvenu jautriai.
Atsidūrėte daugeliui žvaigždžių pažįstamoje padėtyje – net mažiausias kryptelėjimas į šalį visuomenės gali būti aptariamas ir komentuojamas.
Taip. Kai tik prasidėjo mano kelias į žinomumą po „Žvaigždžių duetų“ ir „Triumfo arkos“, stebėdavausi, kodėl renginiuose visus fotografuoja, o manęs – ne. Supratau, kad esu neįdomi. O paskui viskas taip pasisuko, kad net kelnaičių spalvą ėmė aptarinėti. Deja, tokia žinomumo kaina. Jeigu to bijai, sėdėk namie.
Esate sakiusi, kad patyrėte ne vieną sunkų išmėginimą. Ką turėjote omenyje?
Kai toks charakteris, skaudžių išgyvenimų atsiranda daugybė. Esu labai jautri, lengvai pažeidžiama. Ne tokia stipri, kaip man anksčiau atrodė. Kartais norisi viską mesti. Bet sukaupiu jėgas ir toliau judu į priekį. Kita vertus, pagalvoju, jog viešumo kainą moku už tai, kad dirbu mėgstamą darbą, dainuoju, vaidinu teatre, seriale, koncertuoju.
Girdėjau apie jūsų aroganciją. Ar tai tiesa?
Man daug kas pasako, kad esu pasikėlusi, arogantiška, kartais išgirstu, jog liūdna ar pikta. Bet negaliu visą laiką būti gerai nusiteikusi, linksma. Aš nuotaikos žmogus, viskas būna parašyta veide. Žinau, kad tai negerai, kad su manimi nelengva bendrauti tiems, su kuriais dirbu, kurie mato blogą mano nuotaiką. Aišku, stengiuosi persijungti, bet širdis vis tiek draskosi. Šypsausi, nors nenoriu. Vaidinu. O ką daryti? Kitaip ir prasideda kalbos, kad esu pikta, arogantiška ar liūdna. Žmogus gali išmokti susitramdyti, neverkti ar leisti sau ašaroti tada, kai niekas nemato. Turime labai daug stiprybės, net patys kartais nesuvokiame, kiek iš tikrųjų sugebame.
Jums dabar – savo galimybių patikrinimo metas?
Kitaip tariant, visapusiškų išbandymų laikotarpis. Bet juk niekada taip nebūna, kad viskas visada vyktų lygiai ir sklandžiai. Gyvenimas vystosi pagal kreivę, apie kiekvieno žmogaus gyvenimą galėtum parašyti romaną. Galbūt menininkai jautresni, giliau kapsto, analizuoja, daugiau verkia. O gal ir tiek pat, kiek kiti.
Etapas, kai dirbote pedagoge, buvo ramesnis, lėtesnis, nuobodesnis ar apskritai išbrauktas iš gyvenimo?
Jis tiesiog buvo kitoks. Manau, save atradau tik dabar, nors seniai turėjau čia būti. Daug metų praleidau veltui ir dėl to labai gailiuosi, nors pedagogo darbas geras ir naudingas. Labai myliu vaikus, bet dirbti su jais nebenoriu. Galbūt dar ateis toks metas, nežinau. Dabar laiką noriu skirti sau ir mokytis pati.
Kaip tada jaučiatės stovėdama prieš „Tūkstantmečio vaikų“ auditoriją?
Ten viskas kitaip. Man patinka būti su vaikais, visi jie labai simpatiški. Miela ir gražu žiūrėti į moksleivius, kurie taip stengiasi, tiek daug vilčių sudeda, išgyvena, kai ko nors neatsako. Bet toje laidoje nesu pedagogė – tiesiog užduodu klausimus ir nerašau pažymių.
Bet jūsų ištartas „ne“ jiems galbūt baisesnis už pažymį?
Jeigu pastebėjote, stengiuosi tai pasakyti kuo šviesiau, švelniau. Nenoriu liūdinti. Toje laidoje labai svarbu suteikti kuo daugiau optimizmo, nenuvilti vaikų. Būna, kad jie po nesėkmingų konkursų labai nusimena. Manau, tai – didelis išbandymas vaikui. Bet jis užgrūdina.
Su aštuonmečiu sūnumi Ainiumi kalbatės taip pat švelniai ir optimistiškai, kai mokykloje nepasiseka?
Jis labai noriai eina į mokyklą ir netgi visiškai nelaukė vasaros atostogų. Dabar, prieš rugsėjo pirmąją, jau nekantrauja. Ainiui didžiausia bausmė ir tragedija būtų, jei mokytoja parašytų pastabą ar tiesiog šauktuką. Jis labai pavyzdingas moksleivis, bus antrokas. Man net baugu darosi, kad toks maksimalistas, nori būti geriausias klasėje. Bet, aišku, gerai, kad vaikas mokosi, stengiasi tapti lyderiu.
Gal jį įkvėpė jūsų vedama laida?
Tikriausiai, nes nepraleidžia nė vienos „Tūkstantmečio vaikų“ laidos. Galbūt apskritai padarė įspūdį, kad tapau žinoma Lietuvoje, jis ir pats nori būti žymus. Kalbamės apie tai, sakau, jog turi ką nors nuveikti, kad apie jį rašytų. Pastangos išlikti pirmūnu – tik pirmi žingsniai siekiant savo tikslo.
Dainuoti į sceną nesiveržia?
Mano sūnus nori visko: ir šokti, ir dainuoti, būti ir sportininkas, ir mokslininkas. Iš tikrųjų vaikai – didelis džiaugsmas. Labai sureikšminau savo kūdikio gimimą, todėl dažnai tampa skaudu, kad pas mus nevertinama gyvybė.
Kai toks jūsų požiūris, turėtumėte būti daugiavaikė mama.
Turėčiau, bet nesu. Sūnus man buvo dovana, kurios sulaukėme po devynerių santuokos metų. Jis mano talismanas, įprasminantis gyvenimą. Jaučiu, kaip pasikeičiau susilaukusi kūdikio. Ir jei dabar gyvenčiau viena, manęs tikrai taip neveiktų tos žiniasklaidos antraštės. Tačiau auginu mažametį vaiką, ir sūnaus draugai žino, kas jo mama.
Slepiate leidinius, kurie ką nors ne taip parašo?
Kas iš to – jis kaip niekas kitas jaučia mano nuotaiką. Aišku, visko jam nepasakoju, bet paaiškinu, kodėl taip jaučiuosi ir dėl ko tuo metu negaliu su juo eiti į čiuožyklą ar važinėtis dviračiais. Tačiau vaiko buvimas šalia mane verčia būti stiprią, gyventi ir dirbti toliau.
Kartais nekyla minčių, ar verta tiek aukoti?
Kyla, tikrai. Bet tuomet imu svarstyti, ar be viso to, ką pasiekiau, būsiu laiminga? Turbūt ne.
Sakoma, tokiais atvejais šeima – geriausias prieglobstis.
Taip ir yra, bet vis tiek problemas pati turiu spręsti.
Kaip vyras priėmė jūsų skrydį į žvaigždes? Nepriekaištauja, kad vedė visai kitą moterį, ne įžymybę?
Jis labai tolerantiškas. Taip, vedė ne žvaigždę, bet dabartinėje situacijoje elgiasi gana protingai. Tikrai nedraudžia man kur nors važiuoti, koncertuoti ar dalyvauti. Toks mano darbas, ir jis tai supranta.
Vyriškų jo ambicijų jūsų populiarumas nežeidžia?
Tikrai ne. Nors erzina, kai einame kartu gatve ir į jį visi žiūri, todėl nevaikšto su manimi į oficialius vakarėlius. Dažniau išsiruošiame į miestą pavakarieniauti ar į gamtą pailsėti.
Karjerą darančias moteris kartais ima kamuoti sąžinės priekaištai, kad per mažai laiko skiria vaikui, šeimai. Jums taip nenutinka?
Stengiuosi taip susidėlioti dienotvarkę, kad viską spėčiau. Vasarą vaikams atostogos, todėl būtų kvaila laikyti sūnų Vilniuje, kai turi puikių galimybių pabūti pas senelius Molėtuose prie ežero. Ainį dažnai atsivedu į repeticijas, jis ten smagiai leidžia laiką, mane fotografuoja, filmuoja. Nėra taip, kad per darbus nematyčiau vaiko.
Ar pati kiek nors pasikeitėte ir vėl tapusi žinoma Lietuvoje?
Galbūt užgriuvo daugiau visokių emocijų, ėmiau giliau save analizuoti, ieškoti atsipalaidavimo būdų, norėdama išmokti atsiriboti nuo bjaurių komentarų. Tai sunku. Kartais nuo viso to purvo tampa labai bloga.
Kokius atsipalaidavimo būdus atradote?
Dar neatradau, ieškau. Atsiriboju nuo interneto, televizijos, išvažiuoju į kitą šalį. Bet grįžtu į Lietuvą ir vis tiek privalau įsijungti kompiuterį. Žiauru. Savaitgaliais dažnai pabėgu į gamtą, kuo toliau nuo visokios informacijos. Tačiau atsiranda užsakovų, kurie nesupranta, kaip galiu kelias dienas neskaityti elektroninių laiškų ir neatsiliepti į telefono skambučius. Galiu!
Ar turite priešų?
Turiu. Nes jie nori pyktis, o aš – ne. Ir nieko negaliu padaryti. Bet pati ant nieko nepykstu ir vien dėl to man geriau. O kiti dėl savo pykčio kenčia ir pirmiausia kenkia sau, savo artimiesiems.
O draugų pramogų pasaulyje radote?
Ten draugystė turi savo specifiką. Su daug kuo mus sieja kolegiški ryšiai, bet širdies atverti niekas neskuba. Išlaikome gerus santykius.
„Ačiukas“, „bučiukas“, „soriukas“?..
Taip, bet tai labai teisinga taktika. Tarpusavyje mes vis tiek visi konkuruojame – natūralu. Tokia sveika konkurencija netgi reikalinga. Pasiklausau, kaip dainuoja gerus balsus turinčios atlikėjos, pasvarstau, kaip man būtų pavykę. Ką nors pakviečia vaidinti į serialą, ko nors – ne, nors gal irgi norėtų.
Ar tenka pečiais pasistumdyti?
Manau, pasistumdome mes visi, bet reikia stengtis neužgauti kito žmogaus. Galima juk prasilenkti ir švelniai stumtelint.
Ant kokio laiptelio norėtumėte užlipti?
Negaliu atsakyti į šitą klausimą, nes šiuo laikotarpiu mano galvoje sumaištis. Faktas, kad visą laiką einu į priekį, nestoviu vietoje. Bet ar teisinga kryptimi – nežinau. Tiesiog džiaugiuosi viskuo, ką man siūlo gyvenimas.
