Anas ir šis – du skirtingi gyvenimai. Kaip jums pavyko taip pasikeisti?
Tam reikia noro, talento, darbo. Gal esu talentinga (juokiasi)? Po pirmojo „Žvaigždžių duetų“ projekto pagalvojau: kodėl turėčiau iš čia trauktis, jei man tai patinka? Aš to siekiau, kilau laipteliais link savo tikslo. O kai mane pradėjo palankiai vertinti solidūs muzikos pasaulio profesionalai, kviesti į rimtus projektus, savęs paklausiau, kodėl dėl savo gebėjimų turėčiau abejoti, dvejoti.
Tik treti metai sukuosi visai kitokiu ritmu. Esu patenkinta, kad tobulėju ir kaip atlikėja, ir kaip asmenybė.
Ko iš gyvenimo norite šiandien?
Anksčiau buvau minimalistė. Dabar – maksimalistė. Daug noriu. Juolab kad gyvenimas man ir pažėrė nemažai. Tai, ką turiu dabar, nelengvai pasiekiau. Tam, kad mane pradėtų kviesti į vis naujus projektus, aišku, turėjo įtakos ir sėkmė. Kiekvienas pareikalavo daug jėgų: ir pirmieji metai „Žvaigždžių duetuose“, ir „Triumfo arka“, kurioje šoktelėjau į visai kitokį lygį ir ėmiausi visai kitokių darbų. Dabar turiu koncertų su orkestrais, daugybę grandiozinių, gražių projektų. Vaidinu miuzikluose „Paryžiaus katedra“ ir „Žmogus iš La Mančos“. „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ – dar viena nauja veikla, kurią reikėjo prisijaukinti. Dabar man vesti laidą – vienas malonumas. Su Žygiu Stakėnu būti Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės moksleivių dienos koncerto vedėjais irgi buvo iššūkis. Trys valandos tiesioginio eterio! Galvojau, kaip mes susitvarkysime?! Tačiau viskas praėjo sėkmingai.
Pagaliau atrandu save toje terpėje, pagaliau suprantu, kas ten esu ir ką veikiu. Taip viskas po truputį ir dėliojasi. Ir man atrodo, kad sėkmingai.
Manau, to pasiekti man padėjo ne tik sėkmė, įdėtas darbas, bet ir asmeninis žavesys. Turi gerbti žiūrovą ir kaskart stengtis ne tik gerai dainuoti, bet ir puikiai atrodyti.
Nuolat būti dėmesio centre, pasitempusiai – tai turėtų varginti...
Man patinka spindėti! Jaučiu labai didelį malonumą būdama scenoje, gaudama dėmesio. Gera, jei kitiems smagu manęs klausytis, į mane žiūrėti. Man malonu neabejoti dėl savęs. Dainuojant tenka didelis ir fizinis, ir emocinis krūvis. Kartais pervargstu, po koncertų, spektaklių jaučiu stresą. Tačiau praeina viena kita valanda – atsigaunu, vėl galiu spindėti ir kurti naujus planus.
Pagaliau atrandu save toje terpėje, pagaliau suprantu, kas ten esu ir ką veikiu. Manau, to pasiekti man padėjo ne tik sėkmė, įdėtas darbas, bet ir asmeninis žavesys.
O kas įkrauna energijos baterijas?
Darbas ir jo perspektyvos. Jei neturėčiau planų, nežinočiau, ką veiksiu po kelių mėnesių, po pusmečio, tai mane gąsdintų. Matyt, susirgčiau depresija (juokiasi).
Dabar mane pakrauna mintys, kad turiu ruoštis vienai muzikinei atrankai, kuri vyks ne Lietuvoje. Gyvenu tuo siekiu. Muzika mane pakrauna ir gelbsti.
Esu patyrusi tikrai labai sunkių išgyvenimų. Artimi žmonės, mane stebėdami iš šalies, nesuprasdavo, kaip dar galiu dainuoti. Kai spektakliui „Žmogus iš La Mančos“ repetavau Dulsinėjos vaidmenį, man teko... išeiti iš namų. Pasiėmiau tik scenarijų... Kita tokioje situacijoje būtų užsiverkusi, o aš tą vakarą toliau mokiausi tekstą. Sunkiose situacijose tik darbas mane ir gelbsti.
Į namus sugrįžote?
Taip. Mes vėl gyvename trise.
Kai šeimoje atsiranda žvaigždė, antrajai pusei, matyt, nelengva?
Nelengva, bet ištveriama.
Kaip mamos virsmą iš mokytojos dainininke priėmė sūnus?
Ainiui septyneri. Jis norėtų su manimi dainuoti. Labai išgyvena, jei man nepasiseka, jei pasirodymą prastai įvertina „Žvaigždžių duetų“ komisija. Praėjusią savaitę jis buvo atėjęs į filmavimą ir kantriai išsėdėjo penkias valandas.
Lieka laiko pedagoginiam darbui?
Metai, kai nebemokytojauju. Pastaruoju laiku būdavo sunku suderinti pamokas ir koncertus. Nenorėjau daryti broko. Tačiau ne aš mokyklą palikau, tiesiog jos nebeliko – buvo uždaryta. Pedagoge dirbau trylika metų.
Jeigu atsitiktų kaip pasakoje apie auksinę žuvelę: vieną rytą prabundate ir esate prie suskilusios geldos, nebe žvaigždė, o tik paprasta mokytoja.
Kartais apie tai pagalvoju... Aš to nenoriu, todėl daug dirbu, straksiu kaip voverė. Tačiau niekas nežino, kaip gyvenimas susiklostys. Džiaugiuosi, kad turiu gerą išsilavinimą, specialybę – turėčiau kur grįžti. Be to, nemanau, kad darbas mokykloje – suskilusi gelda.
Kol kas, matyt, neturite dėl ko nuogąstauti: jūsų muzikinė karjera plečiasi, neseniai dainavote Romoje.
Pasirodymas Romoje buvo labai sėkmingas. Vien tai, kad ten patekau, bendravau su Italijos muzikos pasauliu, man reiškia be galo daug. Šv. Eustachijaus bažnyčia – viena seniausių Romoje. Prieš Velykas vykęs religinės muzikos festivalis buvo jau tryliktas, Italijoje jis gerai žinomas. Nesvajojau ir nesapnavau, kad kada nors ten dalyvausiu. Tokie pasirodymai kompensuoja tą laiką, kai nedainavau, kai ta galimybė iš manęs galbūt buvo atimta. Gyvenimas man daug ką koregavo... Daug ką leidau reguliuoti likimui. Kai jis man suteikė galimybę dainuoti, aš ją išnaudojau.
Dabar vien likimu pasikliautumėte?
Ne. Jau nebe. Nors žvaigždės žmogaus keliui, manau, turi įtakos. Vienas, atrodo, dirba daug, turi nuostabų balsą, bet neiškyla. O man viskas susidėliojo taip, kad pavyko įsitvirtinti muzikos pasaulyje. Kaip paaiškinti, kodėl kažkada nestojau į akademiją, to gailėjausi, verkiau, daug metų tylėjau? Juk ir anksčiau galėjau dainuoti, žydėti, spindėti. Tačiau taip nebuvo. Stebėjau scenos žmones ir buvo apmaudu, kad manęs niekam nereikia. Pati nėjau ir nesisiūliau... O paskui atsirado galimybė, ir aš ją išnaudojau. Likimui esu dėkinga už viską: už tokį gyvenimą, koks buvo anksčiau ir yra dabar, nes be praeities nebūčiau tas, kas esu šiandien.
Vaikystėje „Dainų dainelėje“ mano dainuotų „Sparnuotųjų sūpynių“ žmonėms reikia iki šiol. Jei per koncertą jų neatlikau, galima sakyti, kad manęs iš viso nebuvo.
Susitaikėte, kad „Sūpynės“ liko jūsų vizitinė kortelė?
Liko, ir tebūnie! Juk tai graži, su vaikyste susieta daina. Nors šiandien aš ją atlieku ne taip gražiai, kaip maža.
Džiaugiuosi, kad esu kviečiama dainuoti ne tik „Sparnuotųjų sūpynių“, bet ir labai rimtų kūrinių. Trikdo pareiškimai internete: „Genytė užsisupusi sūpynėse.“ Su šia daina žmonės mane sies galbūt visą gyvenimą, bet jaučiuosi jau pakankamai aukštai išsisupusi. Ir ne dėl tos dainos, o dėl savo pastangų. Ne dėl „Sūpynių“ važiavau į Italiją ir ten niekas už jas man neplojo. Plojo už atliktą ariją iš Johanno Sebastiano Bacho 68 kantatos.
Dabar, kai darau tai, apie ką svajojau, susirgti žvaigždžių liga būtų kvaila, visiškai neprotinga, absoliučiai nenaudinga (juokiasi).
Pramogų pasaulyje nebesate naujokė. Jis kitoks, nei atrodė iš šalies?
Žinoma. Tačiau aš į vakarėlius nevaikščioju. Tai būtų galima vadinti darbo dalimi, bet to nedarau, nes neturiu kada. Esu pakankamai užimta, o laiką, kurį praleisčiau vakarėliuose, geriau išnaudoti bendraujant su sūnumi, mokantis. Diena man ir taip tampa per trumpa. Aišku, yra renginių, į kuriuos negaliu nenueiti iš pagarbos kviečiančiam žmogui. Tačiau apskritai tokių pramogų nemėgstu. Be to, esu nuotaikos žmogus. Ir nuo jos priklauso, eisiu kur nors ar liksiu namuose.
Jūsų nuotaikos svyravimus pastebi šalia esantys žmonės?
Kai esu prastai nusiteikusi, žino visi. Tuomet neišvengiu apkalbų, kad Genytė yra arogantiška, pasipūtusi. Tačiau leidžiu sau rodyti savo nuotaiką. Negali visą laiką būti idealus!
Gal tai – vienas iš žvaigždžių ligos požymių?
Tai juokinga. Perėjau per šalta ir karšta. Esu patyrusi visokių sunkumų, išgyvenusi ne vien sėkmingų laikotarpių. Dabar, kai darau tai, apie ką svajojau, susirgti žvaigždžių liga būtų kvaila, visiškai neprotinga, absoliučiai nenaudinga (juokiasi). Sugaiščiau daug laiko ir labai daug visko prarasčiau. Tai baisi liga. Tuomet nebetobulėji. Pradedi manyti, kad esi nepakartojamas. Tačiau išvažiavęs į užsienį pamatai, kaip kvaila save liaupsinti, kelti. Stebiu jaunus atlikėjus – jie jaučiasi pasaulio bambos, per geros nuomonės apie save. Kai gauna smūgį, pasijunta lyg paukščiai pakirstais sparnais.
Žinau, ką tai reiškia. Kažkada nestojau į Muzikos akademiją, nes pakirto sparnus, vos ne per galvą kaip paukšteliui trenkė. Dabar, kai man nebe aštuoniolika ir esu daug visko patyrusi, suprantu, kad žvaigždžių liga – tik gaišatis.
Norėtųsi, kad būtų tik aštuoniolika?
Labai! Kiek daug nuveikčiau! Tačiau nesakau, kad dabar nieko neveikiu. Galbūt kas nors mano, kad Genytė griebiasi bet ko. Tikrai ne bet ko! Sulaukiu labai įdomių pasiūlymų. Jei kas nors žinotų, kiek jų atsisakau, tikrai taip nebesakytų. Kaskart rimtai pagalvoju, kur eiti, su kuo dainuoti.
Dainininkė finansiškai gyvena geriau negu mokytoja?
Taip. Tai nepalyginami dalykai...
Daugiau uždirbant smagu išlaidauti?
Būna laikas, kai tampu labai išlaidi. Pinigus leidžiu leidžiu, kol sau pasakau „stop“. Tada pradedu taupyti (juokiasi).
Honorarai, kuriuos gaunu už pasirodymus, skirti ne išlaidauti, o ateičiai. Metai bėga, kas laukia ateityje – nežinia. Būtų kvaila gautą atlygį bet kam iššvaistyti. Tačiau būna visko... Mane vargina parduotuvės. Jose leisdama laiką nejaučiu jokio malonumo. Rūpintis savo išvaizda, drabužiais man – ne malonumas, o darbo dalis.
Dėl to, kad siekiate atrodyti nepriekaištingai, vis lieknėjate?
Manau, kad reikėtų sustoti, bet kilogramai tirpsta patys. Matyt, nuo darbų, įtampos, streso. Nelabai gerai... O buvo laikas, kai net braškes skaičiuodavau, kad nebūtų per daug kalorijų... Tačiau televizija kilogramų prideda – ten per daug liekna neatrodau. Dėl to, kad paprastame gyvenime atrodau kitaip, ne kartą girdėjau, kaip mane gatvėje pamatę žmones ar į „Tūkstantmečio vaikus“ atvažiavę mokiniai šnabždasi: „Kokia Genytė plona!..“
Tikriausiai esate viena santūriausių scenos moterų: jokio neapgalvoto žodžio, jokio skandaliuko...
Man atrodo, kad kalbėdamasi su žurnalistais ir taip pasakau per daug, todėl dabar stengiuosi pasverti kiekvieną žodį. Kasdieniame gyvenime būnu visokia. Tačiau apie tai nepasakosiu (juokiasi). Kai noriu nuo visko pailsėti, porai dienų išjungiu telefoną ir miegu. Man tai nerealiai geras poilsis.
Klausantis atrodo, kad pramogų pasaulis jus priėmė išskėstomis rankomis?
Nervų yra visur, kiekviename darbe. Jei nori ten būti, turi viską ištverti. Juk niekada nebus, kad viskas labai patiks, su visais gerai sutarsi. Dėl daug ko užsimerkiu, sau tyliai pagalvoju: „Šnekėkite šnekėkite – pabūsiu aš blondinė“ (juokiasi). Kai ką nuleidžiu juokais.
Anksčiau buvau labai jautri. Dabar tramdau emocijas. Pasirodo, tai įmanoma. Reikia tik norėti. Žmogus daug ką gali. Taip pat – ir suvaldyti ašaras. Aš labai norėjau ir išmokau savo emocijas kontroliuoti. Jautrumas man nepadėjo: kai jautriai reaguoji į pastabą, nusivylimą, nebenori eiti toliau. Aš per galvas nelipsiu, kitiems nemaišysiu, bet noriu savo keliu eiti į priekį.
