Kol Vaida telefonu aiškina, kaip pasiekti sodybą, fone girdisi Ainiaus balsas: „Mama, jos tikrai neras mūsų! Aš dviračiu pasitiksiu ir palydėsiu!“ Taip ir sutariame. Į nurodytą vietą pasibalnojęs dviratį atlekia baltapūkis berniukas ir rodo kelią link pušyne stovinčio dviaukščio namelio. Prie įėjimo pasitinka Vaida, Aidas ir šeimos augintinis pusantrų metų baltas škotų terjeras Bučkis. Ainius tuoj pat patikslina: „Vakarų Škotijos baltasis terjeras.“ Laiptais leidžiamės žemyn į sodą. Vaida pažindina su tėvais – Danute ir Valentinu.
Vedžiodama po išpuoselėtą sodą, kur slyvos, obelys lūžta nuo vaisių, net šakos paramstytos, o anglišką veją primenanti pieva terasomis leidžiasi link ežero, Vaida pasakoja: „Sklypą tuometiniuose kolektyviniuose soduose tėveliai įsigijo prieš daugiau kaip dvidešimt metų...“ „Sodui – dvidešimt septyneri metai, namui – dvidešimt ketveri!“ – patikslina sūnus.
„Kai tėveliai įsigijo šį sklypą, kaimynai juokėsi: „Čia ir usnys neaugs – vien smėlis.“ O kad galima juodžemio atvežti, niekas nepagalvojo, – prisimena dainininkė. – Visi stengėsi kuo toliau nuo ežero, kur žemė geresnė, sklypus gauti, o tėčiui svarbiau buvo pušynas ir nuostabus vaizdas į ežerą. Dabar sunku patikėti, kad iš pradžių beveik visą plotą tėvai bulvėmis apsodino. Juk tais laikais sodas reiškė žemės ūkį! Paskui tėvelis gražų vasarnamį pastatė, pradėjome daržų plotus vis mažinti, grožį kurti. Kaimynai stebėjo, stebėjo mus, kažkam pavyzdžiu tapome, kad prie ežero ne žemės ūkiu užsiimti reikia, o ilsėtis, gamta grožėtis. Žinoma, nedidelis daržiukas liko – tik tai, ko reikia daržovių sriubai, kad į parduotuvę nereikėtų lėkti, ar agurką prie sumuštinio nusiraškyti... Dabar prie ežero daugumą sodų su nameliais perpirko vilniečiai.“
Apėję valdas pasukame link ežero. „Mama, ar leisi išsimaudyti? Juk kitaip niekas nepatikės, kad moku plaukti, kad nuo trijų metrų tramplino šokinėju!“ – derėtis pradeda Ainius. Mama atvėsina jo įkarštį – per šalta. Užtat Bučkiui šaltas vanduo nė motais – tuoj pat puola į ežerą. Vietoj maudynių – trumpas pasiplaukiojimas vandens dviračiu. Ainius iškart „užsisako“ dar laiko pasiplaukioti vakare ir sukuria planą, kur plukdys mamą. Visi pasakoja, kad priešais sodybą esanti sala – gyvačių: daug jų ten gyvena, kartais atplaukia ir į paplūdimį. „Mačiau du plaukiančius žalčius ir angį!“ – pasigiria Ainius.
„Pastaraisiais metais mes čia retesni svečiai... – atsidūsta Vaida. – Visą vasarą mano darbai dažniausiai išsidėlioja savaitgaliais. Kas lieka? Kelios laisvos dienos, atostogų nuotrupos... O dar prie jūros norisi. Mes, užaugę ežerų krašte, juos ne taip vertiname – jūros reikia, ten, rodos, gražiausia. Bet kai grįžtu čia – suprantu, kad nėra geresnės vietos už Molėtų apylinkes. Buvo periodas, kad jei savaitgalio prie Siesarties nepraleidžiu, nesijaučiu pailsėjusi. Labai mėgstu šią vietą, čia labai gražu, jauku, Ainiui labai patinka...“ „...didžiąją vasaros dalį čia praleidžiu!“ – patikslina jis pats. „Vaikui labai gera leisti vasaras sodyboje, – tęsia dainininkė. – Tradiciškai trise išvykstame į Turkiją dešimčiai dienų, savaitę – į pajūrį, o likusius du mėnesius negi Vilniuje vaiką laikysi? O čia jis turi būrį draugų, maudosi, žaidžia, su seneliu geriausi draugai...“
Mes, užaugę ežerų krašte, juos ne taip vertiname – jūros reikia, ten, rodos, gražiausia. Bet kai grįžtu čia – suprantu, kad nėra geresnės vietos už Molėtų apylinkes.
„Čia aš labai mėgstu dirbti! – įsiterpia Ainius. – Žolę žoliapjove pjauti, seneliui padėti. Žinau visas sodų gatves! Senelis buvo bendrijos pirmininkas, sugalvojo visam sodui gatvių pavadinimus!.. – ir pradeda vardyti. – O paskui senelis išėjo į pensiją, su močiute išvyko gyventi į Vilnių ir atsisakė šių pareigų.“
Pušynėlyje tarp sodo ir ežero – žemuogių pievelė, šalia beržynėlyje jau išdygo pirmosios ūmėdės. „Taip, kartais pasigrybaujame čia pat. Bet, prisimenu, vaikystėje labai nemėgau rinkti miško gėrybių, – prisipažįsta Vaida. – Tėvai grybauja, uogauja, o aš stoviu ant kelmo ir dainuoju!“
Vaida su Ainiumi nueina parinkti agurkų. Tuoj pat prie jų prisistato Bučkis. „Pernai uošvė pasakojo: ji renka agurkus, į krepšelį deda, o jis iš krepšio – pagraužia, pagraužia, numeta, kitą ima...“ – apie agurkautoją Bučkį pasakoja Aidas. – Prisipažinsiu, esu visiškas miestietis. Žiaurus miestietis... Nesuprantu, kaip kiti gali mėnesių mėnesius sodybose gyventi. Atvežame Ainių, pabūnu dieną, naktį pernakvoju. Iš bėdos dvi – ir man to pakanka.“
„Vasarą Aidas dažnai mane čia atveža, – prisijungia Vaida. – Pagalvojau kadaise: turėčiau teises, galėčiau ryte atvažiuoti, vakare, jei reikia, grįžti į Vilnių. O dabar esu priklausoma nuo Aido. Jau žengiau pirmą žingsnį: nusipirkau automobilį! Bet teisių dar neturiu...“ „Mama, juk netrukus laikysi egzaminus!“ – tikslina Ainius. „Šiam žingsniui rengiausi gal dešimt metų...“ „Daugiau, gal penkiolika metų kalbi, kad reikia teisių“ – šįkart tikslina Aidas. „Ir jokio spyrio į užpakalį nebuvo! – juokiasi Vaida. – O dabar jis yra – automobilis. Kai išsilaikysiu egzaminus – sėsiu, kada panorėsiu, ir būsiu, kiek galėsiu!“
Pasivaikščioję po sodą, ežero pakrantę, jaukiai įsitaisome pavėsinėje. Ji apstatyta masyviais mediniais lauko baldais, įvesta elektra. Ant stalo atsiranda užkandžių. Kaičiam virdulį. Ponas Valentinas atneša paties išaugintų mėtų arbatai. Netrukus po kvepiančią šių žolių puokštę įteikia ir mums – lauktuvių.
