„Noriu lankyti muziką!“ — vieną dieną pareiškia sūnus ar dukra. Daugeliu atvejų tėvai apsidžiaugia ir puola ieškoti, kur atžalą galima būtų „įtaisyti“. Šioji, apsilankiusi pirmojoje pamokoje, šventai prisiekia, kad klavišiniai — jos „viso gyvenimo“ svajonė, ir ji pamokas lankysianti.
Kelias savaites, gal mėnesius taip ir vyksta, tad tėvai lekia pirkti pianino, tačiau ilgainiui vaiką prie instrumento reikia varyte varyti, o atėjus pamokos laikui, jam staiga ima skaudėti galvą, pilvą, koją arba viską kartu. Galiausiai, priremtas prie sienos atsakyti, ar jis išvis dar nori groti pianinu, vaikas sumekena: „Neee... Noriu į baletą (karatė, piešimą ar skautus) ir dėl viso pikto apsiverkia.
Tai labai tipinė istorija, liūdna dar ir dėl to, kad tėvai patyrė nemažų išlaidų. Jei iš to būtų kokios naudos, gaila nebūtų, tačiau... Vėliau istorija gali pasikartoti dar daugybę kartų, ir tėvai, kuriems įvaryta fobija, kad būrelių nelankančiam vaikui vienintelis kelias — į žalingų įpročių glėbį, jų kaskart ieško vis naujų. Arba vis dėlto galiausiai numoja ranka, nes nebeturi tam nei dvasinių jėgų, nei pinigų — kiekvienam būreliui, be mokesčio, dar ko nors reikia — tai puantų, tai kimono, tai papildomos literatūros, tai pinigų keliauti.
Dalis tėvų laikosi kitos pozicijos — verčia pasirinktą būrelį lankyti, nors vaikas į jį eitų ir raudodamas — nesvarbu, ar vaikas pats jį pasirinko, ar jį, matydami ar įsivaizduodami vaiko polinkius, parinko tėvai. Kaip tėvams ir vaikams išspręsti šiuos keblius klausimus, konsultavomės su papildomo ugdymo pedagoge Violeta Dabrišiene.
Ne genijų laikai...
Ankstesniais laikais daugelis būrelių buvo orientuoti į profesionalumą — jei žmogus lankydavo muzikos ar sporto mokyklą, jis turėjo pasiekti kokių nors rezultatų. Jei to neįvykdavo, tėvams būdavo siūloma vaiką „atsiimti“, nukreipti kur nors kitur. Šiais laikais to nėra — dauguma būrelių, kurių pridygo kaip grybų po lietaus — ne daugiau, kaip laisvalaikio praleidimas ir saviraiška. Viena vertus, tai gerai, nes kiekvienas vaikas, kuris to nori, gali lankyti muziką ar dar labiau „elitinį“ baletą ir taip tobulėti — ir fiziškai, ir dvasiškai. Kita vertus, gabieji vaikai tokioje jūroje gali „paskęsti“, todėl, kalbant apie papildomą ugdymą, reikia skirti du vaikų tipus: tų, kurie turi neabejotinų, nors nebūtinai genialių sugebėjimų kokioje nors srityje ir galėtų tapti jos profesionalais, ir parastų vaikų, kurie gabūs viskam po truputį.
Pasak specialistės, kaip tik šiuos gabiuosius vaikus tėvams leistina šiek tiek, tačiau jokiu būdu ne šiurkščiai „paspausti“ ir atidžiau parinkti jiems ugdymo vietą, kad vaikas tarp mažiau gabių vaikų nepriprastų kelti sau per mažų reikalavimų. Žodžiu, gabių vaikų tėvai neša savo naštą, tik, žinoma, būtina, kad vaiko gabumai atrodytų dideli ne tik jo tėvams... Toliau kalbėsime apie daugumą vaikų, kurių gabumai dar nėra aiškiai atsiskleidę.
Ties kuo apsistoti?
Visų pirma reikia įsisąmoninti — tai, kad vaikas blaškosi tarp būrelių ir veiklos rūšių, yra normalu. Norma, kai vaikas domisi viskuo, o ne tuomet, kai nesidomi niekuo, išskyrus galbūt kompiuterį ir televizorių. Tėvai turi leisti vaikui pažinti pasaulį, patį save, patirti tai, ką gali, ko negali, ką sugeba, o ko ne. Naudinga net ir užsikelti kartelę aukščiau, nei sugebi peršokti — tai labai naudinga savybė ir gyvenime, nes tokiomis aplinkybėmis vaikas išmoksta nugalėti save, kelti sau didelius uždavinius. Vangesnius vaikus tėvai turėtų stengtis išjudinti, patys jiems siūlydami būrelius ta pačia seka: o gal muzika? O gal karatė? O gal tau patiktų eiti į žygius ar žiesti puodus?
Nors tokia veikla reikalauja iš tėvų nemažai dvasinių jėgų ir laiko, vis tiek yra labai naudinga — kai kurie vaikai sugeba „užsikabinti“ už kokios nors veiklos tik prie jos prisilietę. Ir nereikia bijoti išlaidų — jei vaikas žūtbūt neužsimanė šokti pramoginių šokių ar kito „brangaus“ malonumo, jam pakaks būrelių ir savo mokykloje, kurie yra nemokami arba jų kaina minimali.
Labiau skatinti tęsti tai, ką jau pradėjo, o ne ieškoti vis ko nors naujo, reikėtų vyresnius — 10-12 metų — mokinius, o iki tol tegul vaikas ieško, kiek tik nori. Žinoma, ir mažesnius vaikus reikėtų paskatinti lankyti pasirinktą būrelį bent kažkiek laiko, kad pajustų „skonį“, o ne mesti jį po vieno užsiėmimo. Tokią sąlygą reikėtų iškelti iš pat pradžių.
Kiek būrelių lankyti?
Kiek būrelių lankyti, priklauso nuo vaiko. Jei jis noriai lanko kelis būrelius, puiku, bet tėvai turėtų nepamiršti svarbiausio — sveikatos ir mitybos. Priklausomai nuo psichikos tipo, kūno sudėjimo, mokyklinio amžiaus vaikas turi miegoti bent 9-10 valandų, tris kartus per dieną gauti šilto maisto ir, kaip ir, kaip ir kiekvienas žmogus, turėti laiko sau.
Jei vaikas, beveik nevalgęs pusryčių ir vėliau suvalgęs tik varganus mokyklos pietus (jei išvis suvalgęs) po būrelių grįš vakare ir iki 10 valandos dar ruoš pamokas — tai yra tiesus kelias į nusilpusį imunitetą, įvairias ligas ir pašlijusią nervų sistemą. Tad idealus tipinis variantas būtų vienas ar du būreliai po porąkart per savaitę ar vienas intensyvesnis užsiėmimas.
Kada pradėti?
Nors šiais laikais labai madingas vaiko ugdymas kone nuo pat jo pradėjimo momento, specialistės nuomone, iki penkerių metų, jei vaikas lanko darželį, jokių būrelių jam nereikia, nebent pati mama nori pasižmonėti, susitikti su kitomis mamomis. Tačiau nereikia iš vaiko nuo pat vaikystės daryti vunderkindo ir kelti jam neadekvačius reikalavimus, o jų neįvykdžius vaiką „nurašyti“.
Jei darželinukas rodo noro, galima jį leisti į kokį nors būrelį, tačiau šiuo amžiaus tarpsniu pagrindinė žmogaus veikla ir „mokslai“ yra žaidimai.
Kokie nors aiškesni vaiko gabumai paaiškėja apie 6-7 metus, tuomet ir reikia pradėti rimčiau dairytis pirmųjų būrelių.
Patarimai tėvams
* Nematuokite visko savimi: manęs tėvai neleido į būrelius, tai aš užrašysiu vaiką iškart į penkis. Arba: vaikystėje lankiau daugybę būrelių, nuo jų man bloga iki šiol, tai tegul vaikas auga laisvas. Jūsų vaikas nėra jūsų tąsa, o unikalus individas, kuriam turite padėti atsiskleisti taip, kaip geriausia jam pačiam.
* Ugdydami vaiką, nepamirškite, kad žmogaus sveikata „gimsta“ vaikystėje. Fiziškai ir psichiškai paliegusiam žmogui, kad ir koks išsilavinęs jis būtų, pakiš koją jo paties sveikata.
* Neperdėkite savo vaikų gabumų. Tačiau ir nenuvertinkite vaiko — mes paprasti žmonės, iš kur čia bus genijus? Klausykite ir to, ką sako specialistai.
