Potraukį menui Mantas pajautė, kai dar buvo visai mažas. Tėvai jam nupirko pirmąjį „Kodak“ firmos fotoaparatą, kartu su broliu tuomet jie eidavo į lauką filmuoti juokingų vaizdo įrašų. Pavyzdžiui, kaip prisimena Mantas, jis vien tik su apatiniais drabužiais, išsitepęs pomidorų padažu, kuris tiko imituojant kraują, darė prisitraukimus.
Taip smagūs pokštai keturiolikmetį Mantą paskatino lankyti jaunimo teatrą „Vaivorykštė“. Kartu su vadovais pastatytus spektaklius vaikai rodydavo įvairiuose Lietuvos miestuose, vyko į teatrų festivalius. Šis pomėgis M.Bendžiaus gyvenime tęsėsi net penkerius metus. Visą tą laiką vaikiną lydėjo ir tėvų padovanota gitara.
„Ilgainiui supratau, kad neįdomu groti, jei negaliu dainuoti, todėl pradėjau kurti dainas. Taip viskas dėliojosi, kol galų gale atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar jau, žiūrėk, esu aktorius (juokiasi). Visa tai natūraliai susidėliojo, artimi žmonės, draugai, bendraminčiai taip pat skatino eiti šiuo keliu, kurti. Labai gražus jausmas“, – šypsosi pašnekovas.
Dabar Mantas retkarčiais šmėžuoja ir savo brolio Deivido socialiniuose tinkluose, trumpuose vaizdo įrašuose. Paklaustas, ar nejaučia nuoskaudos, kad broliui pavyko taip greitai išpopuliarėti su žinomų žmonių parodijomis ir socialiniuose tinkluose surinkti daugiau nei 61 tūkst. sekėjų, vaikinas sako, kad jokio pavydo niekada nebuvo ir negali būti.
„Iš pradžių vaizdo įrašus kurdavom kartu, kai kurie pavyko, kiti ne. Kai pradėjau studijuoti, brolis juos darė toliau, rinko sekėjus. O dėl dėmesio ar like'ų internete, pavydo tikrai negali būti. Aš jį labai palaikau ir liūdėčiau, jei būtų kitaip. Mano tikslas niekada nebuvo socialiniai tinklai, norėjau mokytis ir eiti aktoriaus keliu“, – sako Mantas.
Paklaustas, ar nesijaučia Deivido šešėlyje, jaunasis aktorius juokiasi: „Cha, šitas (klausimas – aut.past.) geras. Hmm... Pagal ką? Jeigu žvelgiant į socialinius tinklus, tikrai ne. O kalbant apie aktorinius sugebėjimus, jis yra mano šešėlyje... Kuris geresnis brolis? Čia jau reikėtų pagalvoti... Juokas juokais, bet viskas yra gerai ir sutariame puikiai. Kiekvieną dieną susirašome, Deividas yra mano geriausias draugas, brolis ir visada toks bus.“
Buvo minčių mesti studijas LMTA
Mantas sako, kad mokykloje buvo labai aktyvus vaikinas, vedė renginius ne tik vidurinės scenoje, bet ir miesto renginiuose. Scena jam buvo tikrai nesvetima, tad dešimtoje klasėje nusprendė savo ateitį sieti su aktoryste, mokslus tęsti universitete.
„Aš visada klausdavau savęs ar moku vaidinti, o kai įstojau, supratau, kad tikrai turiu aktoriaus gyslelę. Dabar apie tai nesvarstau, negalvoju. Kai kyla iššūkių, bandau juos įveikti. Negalima lyginti aktorių pagal gerumą, nes visi atliekame skirtingus vaidmenis, turime skirtingus režisierius ir žiūrovus. Svarbu prieš save išlikti sąžiningam“, – sako Mantas.
Ir nors dažnai kalbama, kad aktoriaus specialybė nėra pati lengviausia, pareikalauja ne tik daug pastangų, bet ir psichologinio pasiruošimo, o darbas nėra gerai apmokamas, sunku prasiskinti kelią, Mantas stodamas apie sunkumus sako negalvojęs. Vis dėlto prisipažįsta, kad per visus mokslo metus patyrė nemažai streso, jaudulio, buvo ne tik džiaugsmo, bet ir nevilties ašarų.
„Bet ne todėl, kad gavau 6 iš filosofijos, – juokiasi vaikinas. – Dėl žmogiškų dalykų, kūrybos. Šioje profesijoje ne popierius (diplomas – aut.past.) esmė. O ir šiaip, manau, kad dauguma jį gavę pasideda į stalčių.“
Mantas vos atvykęs studijuoti į Vilnių su dar 22 draugais, tarsi įkrito į užburtą ratą, trukusį visus 4 mokslo metus. Paskaitos vykdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, anot aktoriaus, pavargdavo ne tik kūnas, bet ir protas.
„Pirmi metai buvo sunkiausi, bet ir patys geriausi. Viską tyrinėjau, sėdėjau ant „karštos kėdės“. Kai baigiau mokslus, supratau, kad pasiilgau to jausmo. Nors, jei dabar kas nors klaustų, ar kartočiau, pasakyčiau ne. Užteko vieno karto“, – prisipažįsta M.Bendžius.
Ne kartą jam buvo kilusi ir mintis mesti studijas. Trečiame kurse nedaug trūko, kad Mantas padavęs dokumentus neužvertų akademijos durų. Tuo metu vaikinui jau norėjosi vaidinti scenoje, bet negavo jokių pasiūlymų, o universitete jautėsi beveik viską išmokęs: „Manau, visiems ateina laikas, kai atrodo niekas nebestebina, kankina rutina, bet viskas praeina.“
Darbas už dyką ir koncertai su Vidu Bareikiu
Prieš žengiant į didžiąją sceną Mantui teko išbandyti aktoriaus darbą ir keliose reklamose, o vėliau, kaip pats sako, joms nebebuvo nei laiko, nei noro, todėl užsiregistravo į aktorių atrankos agentūras. Įvairiuose puslapiuose pasiūlymus vaidinti filmuose bei serialuose priima dauguma karjerą pradedančių aktorių, šios duonos teko paragauti ir pačiam M.Bendžiui.
„Yra tekę vaidinti ir už dyką, ir pas kitus studentus, kurie tikrai nemoka pinigų, ir už nedidelę sumą, tarkime, 20 eurų. Bet negaliu skųstis, esu gavęs pasiūlymų ir už normalų atlygį. Man pasisekė, nes po pirmų mokslo metų vaidinau pilnametražiame latviškame filme „Paradize89“. Gavau gerą atlyginimą, tačiau supratau, kad pinigai ne visada yra esmė. Kartais vaidini ten, kur džiaugiasi širdis. Taip jau būna. Žinoma, dažnai išgirstu klasikines frazes: „Čia jums bus gera patirtis“, tai tos patirties jau ačiū, turiu“, – juokėsi Mantas.
Griežtą nuomonę šiuo klausimu turintis vaikinas šiandien gali džiaugtis atliktais vaidmenimis Juozo Miltinio dramos, Jaunimo, Kauno kameriniame ir Nacionaliniame Kauno dramos teatruose. Išbandęs šias scenas Mantas nusprendė grįžti ir prie savo vaikystės pomėgio – muzikos. Žiemą jis surengė pirmąjį koncertą gimtajame mieste Jurbarke.
„Apie solinį koncertą svajojau jau nuo dešimtos klasės. Truputį užtruko procesas, bet geriau vėliau nei niekada. Labai norėjau pabandyti, žinojau, kad kol nesurengsiu pasirodymo, nenurimsiu. Grįžau į gimtąjį miestą atiduoti duoklę už visus 18 metų, kuriuos ten gyvenau. Manau, kitais metais kartosiu“, – ateities koncertų planus su šypsena atskleidė Mantas.
O staigmenų šiame koncerte netrūko – kartu su M.Bendžiumi į sceną kūrinio atlikti užlipo jo mokytojas, energija trykštantis Vidas Bareikis. Judviejų pažintis prasidėjo LMTA, Vidas buvo vienas iš Manto kurso vadovų. Iš žinomo atlikėjo jaunasis aktorius vėliau gavo pasiūlymą koncertuoti kartu ir nė nedvejojęs sutiko.
„Savo koncerte norėjau padėkoti Vidui už galimybę dainuoti įvairiose scenose – vos keliems žmonėms ar prieš tūkstantines minias. Nusprendžiau atlikti jo dainą ,,Pažiūrėk į mane, mama“. Beje, Vidas šiuos žodžius parašė mano instagramo istorijose pamatęs paveiksliuką su panašia fraze. Džiaugiuosi, kad bent minimaliai prisidėjau prie dainos atsiradimo“, – sako Mantas.
Ir nors atrodo, kad vaikino lyriškų dainų stilius neturi nieko bendra su Vido Bareikio atliekama muzika, Mantas juokiasi paklaustas, kaip jiedu susiderina scenoje: „Mano muzika ramesnė, bet aš atlieku ir jo dainas, o jos tikrai neramios. Aš nesu lėtas žmogus, bet mano muzika šiame etape yra lyriška. Nežinau kodėl, bet taip jau yra.“
Visi vaikino kūriniai gimsta suskambus gitaros garsams, kuriuos Mantas ilgai dėlioja. Kai sukuria melodiją, pradeda kurti žodžius. Dalis jų nugula į stalčių taip ir neišvysdami dienos šviesos, o kiti suskamba naujose dainose. Mantas neslepia, kad kūrybai jį įkvepia jausmai, aplinka, vaizdai, gimstantys jo galvoje.
Neseniai Mantas savo pirmiesiems gerbėjams pristatė ir naują projektą ,,Mantas Bendžius Acoustic sessions“ bei kartu su juo išleistas pirmąsias dainas. „Visa tai padarėm kartu su broliu ir mano drauge. Kiekvienos savaitės penktadienį paleisim po vieną dainą, jų bus trys. Dainos įrašytos tik balsu ir gitara, jos netvarkytos. Pagalvojau, nebėgsiu nuo savęs, o pasirodysiu toks, koks esu“, – šypsojosi vaikinas.
Kviečiame pasiklausyti jo pirmųjų kūrinių:
