Iš tiesų N.Bartaška išgarsėjo lygiai prieš dešimtmetį, nuskynęs pergalę nacionalinėje vaikų „Eurovizijos“ atrankoje. Tuomet 14-metis vaikinas vyko į didįjį konkursą Minske atstovauti Lietuvai ir užėmė šeštąją vietą. Daug kas tebeprisimena jo atliekamą dainą „Oki doki“, kai kas gal dar ir žodžius moka.
Tačiau pats Nojus nenori prisiminti nei minėtos dainos žodžių, nei to muzikinės karjeros etapo. Nenori ateityje būti su juo siejamas, nebėra vaikino žodyne ir sceninio pseudonimo „Bartas“, kuriuo išgarsėjo. Jis nori, kad klausytojai jį pamiltų nuo nulio.
Dabar, kai suaugo, N.Bartaška griežtas ir atviras – negaili kritikos popkultūrai ir pripažįsta, kad buvo metas, kai ėjo lengvesniu keliu. Jis baigėsi. Gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu apie Nojų nieko negirdėti.
Tačiau jis dar žada sugrįžti. Ir tikrai kitoks, negu galbūt jį prisimenate.
– Nojau, jūsų viešumoje nebematome, tačiau nuo muzikos nenutolote?
– Tiktai nuo populiariosios (juokiasi).
O manęs nematote, nes nelabai ir reiškiuosi. Tegul darbai po truputį kalba. Didžiojoje Britanijoje baigiau mokslus. Tada dar buvo konkretus planas, bet jis labai greitai pasikeitė. O alternatyvaus neturėjau, todėl pastaruosius kelerius metus gyvenau be plano ir tiesiog leidau sau bandyti viską, kur galimybės pasitaikydavo ar paties iniciatyva atsirasdavo. Taip po truputį atsirado visokie nematomi darbai, kuriuos jau galiu įsirašyti į asmeninį CV.
– Tie darbai – labiau užkulisiniai? Pastaruoju metu nei girdime jūsų atliekamų dainų, nei matome koncertuose.
– Taip, mano bakalauro kryptis buvo muzikos kūrimas, kompozicija. Todėl dabar bandau susirinkti patirtis, kurios galų gale leistų man pasirinkti, ko noriu. Tada jau turėčiau būti supratęs, kas yra kas.
O būtent šią akimirką Kauno valstybiniame lėlių teatre esu spektaklio paaugliams ir suaugusiems „Tu Romeo, Aš Džiuljeta“ kompozitorius. Tame pačiame teatre dar pradėjau dirbti ir garso režisieriumi.
Bet yra darbų ir Vilniuje – dirbu įrašų studijoje su vienu geriausių Lietuvoje garso inžinierių Normantu Ulevičiumi. Ten esu jo padėjėjas, jaunesnysis garso inžinierius. Labai plati sfera, nes dirbame su televizija, filmais, teatrais, taip pat su atlikėjais individualiai. Apima viską, kas susiję su muzikos apdirbimu.
– Tačiau gyvenimas galėjo pasisukti ir kitaip. Užsiminėte apie planą, kurį turėjote po studijų. Koks jis buvo ir kodėl sugriuvo?
– Po mokslų buvau išvykęs į Islandiją, kurioje galvojau pasilikti ir užsidirbti. Bet nepavyko išbūti ilgai, nes paskambino Andželika Cholina ir pasiūlė vaidinti miuzikle „Karalius Mindaugas“.
Pravažiavome arenas, prisiminiau, ką reiškia būti atlikėju, nes prieš tai jau bene penkerius metus nebuvau scenoje. Tai buvo labai geras spyris vėl bandyti grįžti į sceną.
– Panašiu metu gimė ir jūsų grupė „NO_USE“?
– Kai studijavau Anglijoje, manyje įvyko didelis perversmas. Tada ir kūryba ėmė lietis laisvai. Norėjosi ja pasidalyti su žmonėmis, nes esu įsitikinęs, kad dainose užfiksuotos istorijos galėtų paliesti ne vieną – galbūt leistų pamąstyti, galbūt pirmą kartą į save pažvelgti.
Dėl to įkūriau grupę, su kuria pernai pasirodėme konkurse „Novus“. Pavyko visai sėkmingai, patekome į finalą, nors buvome mažai pasiruošę.
– Jei pavyko sėkmingai, kodėl grupės veikla sustojo?
– Priežastys labai paprastos. Pabaigęs mokslus nebeturėjau pinigų. Bene visas santaupas iš vaikystės pop žaidimėlių išleidau studijuodamas Anglijoje, jos buvo indėlis į gyvenimą ten. Dėl to ir planavau likti užsidirbti Islandijoje, kad grįžęs galėčiau ramiai, nieko nedaužomas per galvą daryti mėgstamus darbus.
– Ar dabar nesigailite priėmęs A.Cholinos pasiūlymą? Juk tas skambutis apvertė jūsų planus aukštyn kojom.
– Pamokantis momentas. Jei pažvelgtume trejus metus atgal, gyvenime visada turėdavau kokią nors galimybę, visą laiką vis kažkoks pasiūlymas atsirasdavo. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau, nes taip būdavo nuo vaikystės, bet galiausiai supratau, kad tos galimybės buvo lengviausias kelias.
Tai pasitvirtino dar kartą, nes po miuziklų šio dalyko tęstinumo taip ir nebuvo. Bet tas lengviausias kelias parodo, kas yra kas, pamoko nebetikėti kažkieno pasakymu, būti apdairiam. Nusivylimai ar neišsipildžiusios galimybės yra pačios nuostabiausios, nes padeda suprasti, kas buvo taip ar ne taip, ko reikėjo, o ko ne. Tai yra patirtys.
Tos galimybės buvo lengviausias kelias
– Neseniai paskelbėte, kad bus išleistas grupės albumas. Planuojate atnaujinti veiklą?
– Taip. Dėl karantino nebuvo darbų, teko ieškoti alternatyvų lėšų atžvilgiu, tad gavau individualią stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos, kuri man padės su nauja grupės sudėtimi išleisti albumą. Galbūt tai bus vinilinė plokštelė, bet svarbu, kad apskritai bus, nes dainų pilna ir norisi jas ne tiesiog įdėti į „YouTube“, o pateikti taip, kad tai iš tikrųjų būtų produktas, kuris turėtų tęstinumą.
– Kodėl nepavyko išsaugoti senųjų grupės narių?
– Su tais žmonėmis buvome smagiai susigroję, buvo tikrai labai faina. Bet kadangi jiems negalėjau nieko pažadėti, negalėjau ir pririšti. Kai negali suteikti jokių garantijų, dirbti ganėtinai sunku, ypač kai tai jauni, norintys prasimušti žmonės. O kadangi ir pats tuo metu nežinojau, kaip ir kas bus, vietoj rizikos paprasčiausiai nutraukiau veiklą.
Dabar – kitas etapas. Pavasario pabaigoje jau buvome susirinkę su naujais grupės nariais, prasidėjo darbai. Jiems viskas patiko, juos veža tai, ką groja, ir tas yra svarbiausia, nes aš grupėje noriu jausti ne individualumą, o bendrumą. Labai tikiuosi, kad ir toliau taip seksis.
– O kaip su koncertais? Ar buvote patenkinti gerbėjų auditorija?
– Tiesą sakant, koncertų su grupe dar net nesu turėjęs. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar mano planas yra iš pradžių įrašyti albumą ir tik tada keliauti toliau. Neišleisti kūriniai yra penkerių metų senumo, istorijos pragyventos, norisi kuo greičiau jas išleisti ir prisėsti prie to, ką jau šią akimirką norime kurti.
– Bet nėra taip, kad į dainavimą šiuo metu žiūrite tik kaip į hobį, o pagrindiniu darbu laikote muzikos kūrybą?
– Šią akimirką negaliu atsakyti, ar yra kažkoks prioritetas, kadangi ties viskuo dirbu lygiavertiškai.
Bet tikrai nėra taip, kad grupė – tik hobis. Matau realią situaciją, matau, kiek senų, kiek naujų grupių yra Lietuvoje. Ir į visa tai žiūrėdamas noriu sistemingo judėjimo, kuris turėtų suveikti stipriau, negu kartą per tris mėnesius išleista daina. Todėl kol kas ir nėra jokios naujos dainos – noriu atkreipti dėmesį ne puse kojos, o visa energija.
– Tačiau jau esate išbandęs įvairias sritis – ir vaidinote, ir muziką kuriate, ir pats muzikuojate. Ar yra veikla, prie kurios širdis linksta labiausiai?
– Čia vėl atsiremiu į Lietuvos situaciją. Mūsų rinka maža, visi turi sulįsti, rasti savo vietą. Būtent dėl to mano tikslai yra realistiški. O tame pasaulyje, kur visi nuostabūs, nebenoriu būti, net nenoriu apie jį kalbėti...
Mane turėtų užauginti sistemingas darbas. Patirtys, kurias gaunu šią akimirką, yra fantastiškos. Galima sakyti, esu užaugęs muzikiniame teatre, bet dabar dirbu kitame teatre ir matau, kaip tos pačios sistemos atrodo visai kitaip, arba kaip skirtingos sistemos atrodo familiarios.
– Rinka maža, tad ar nesvarstėte galimybių ieškoti svetur?
– Kaip kompozitorius labai norėčiau išeiti į Vakarus. Lietuva šiuo metu man yra savotiškas pasitikrinimas. Gal kartais ir suabejoji savimi dėl žinių ar dar kažko, bet tai yra normalu – savikritika ir refleksija padeda augti.
O dėl grupės – jau kas kita, nes paskutiniu metu aš ir dainų tekstus lietuviškai rašau. Tačiau, iš tikrųjų, Lietuva ar Vakarai – man visiškai tas pats. Visur yra tas pats, skiriasi tik pinigai, bet kadangi tai man nėra prioritetas, o tik gyvenimo šaltinio motyvas, geresnės gyvenimo pozicijos nelabai ir sureikšminu.
Paskutiniu metu pasaulyje viskas tapo produktais
– Ar dėl to galiausiai ir pasirinkote alternatyvią, o ne popmuziką, su kuria vaikystėje išgarsėjote? Juk su pastarąja prasimušti tikriausiai būtų lengviau – ne tik atliekant, bet ir ją kuriant.
– Absoliučiai faktas. Kadangi turėjau galimybę labai lengvai pasiekti viską, kas susiję su tuo, kaip vadinu, plastiko pasauliu, dabar jau nebematau prasmės daryti produktų.
Paskutiniu metu pasaulyje viskas tapo produktais. Visur matai veidus, kurie socialinėse medijose parduoda kažką arba parduoda save – pirk, pirk, pirk. Man čia atsiranda daug tuštybės, nes dingsta pats žmogus.
Būtų galima lengvai prikepti visokių popdainelių ir tokių kepėjų yra šimtai, nes turime paklausą. Pasižiūrėkite, kas darosi „YouTube“ trendinge.
Aš pats dar iš senesnių laikų turiu du išorinius diskus prikurtų dainų, terabaitą muzikos, kurią galėčiau išdalyti ir iš karto ramiai sau gyventi. Bet kadangi kelis kartus tai bandžiau daryti, o mano širdies ten būdavo labai nedaug, jausdavausi blogai prieš tuos žmones, su kuriais dirbdavau.
Aišku, kiekvienas tai supranta savaip ir kiekvienas tuo pačiu metu yra teisus, nes turi savo teoriją. Vienos tiesos nėra. Tačiau aš ten nelendu. Tą kultūrą, muzikos atšaką matau, bet nereaguoju, nes labai aiškiai žinau, kokios mano vertybės ir kaip jas noriu pristatyti pasauliui.
– Apie „Eurovizijos“ laikus kalbėti nelabai norėjote, bet vis dėlto prisipažinkite – nebūna, kad apie juos dar pagalvojate, prisimenate?
– Yra, kas apie tuos dalykus kalba, primena, bet manęs tai jau seniai visiškai nebejaudina. Tą momentą tai buvo labai gražus etapas, bet aš tada jo nelabai supratau, nes dar buvau vaikas. Kai supratau, atrodė nelabai gražiai. Bet po visko tai įvertini tiesiog kaip patirtį.
Nojus anksčiau ir dabar – galerijoje:
– Ir tikrai nežiūrite savo senų pasirodymų?
– Tikrai ne. Muzika, stiliai, reakcijos, reagavimas... Tai buvo toks etapas, kurio nesugebėjau suvaldyti ar suprasti. Bet kai tai praėjo, išėjau į kitą etapą, ir laikui bėgant viskas susidėliojo į savo vietas.
– Koks jausmas išgarsėti 14-os? Patiko būti dėmesio centre?
– Visada buvau žmogus, kuriam žiauriai reikia dėmesio, bet kai jis jo gauna, žiauriai nori eiti į krūmus. Toks ekstraverto introverto paradoksas. Tad būdavo akimirkų, kai buvo labai smagu, bet buvo ir tokių, kai nebebuvo malonu. Kai negali kažko valdyti, faktas, kad išsigąsti.
Tiesa, aš buvau visų tų dalykų iniciatorius, nes buvau hiperaktyvus, visko norintis vaikas, o tėvai turėjo galimybę man kažką pasiūlyti. Tada labai to norėjau. O kai visa tai praeina, nusprendi nebesieti savęs su tuo etapu, atsiranda suvokimas.
Buvo aiškus planas, ką su manimi dirbantys žmonės norėjo padaryti. Tada man visa tai tiko, bet laikui bėgant negali nesuprasti. Jei labai akivaizdu, kažkada vis tiek tai iki tavęs ateina. Aišku, jei nepaklausi, būna, kad ir neateina, nes pas mus Lietuvoje gi pilna tokių, kurie ir 30-ies apie Las Vegasą dainuoja.
– Kas jūsų atveju padėjo susigaudyti?
– Kai trejus metus gyvenau Anglijoje, ten įvyko mano didysis perversmas, nes pirmą kartą atvykau į realybę, kuri tikrai buvo realybė. Teko padirbėti ir pakistaniečių restorane. Visos tos aplinkybės labai greitai pastatė mane ant žemės. Tai įvyko galbūt pirmą kartą gyvenime ir tada kardinaliai pasikeitė visas vertybinis piešinys.
Lietuvoje pilna tokių, kurie ir 30-ies apie Las Vegasą dainuoja
– Esate ne kartą minėjęs, kad dabar į „Euroviziją“ neitumėte. Tačiau kai kurie nacionalinėje atrankoje dalyvauja ne norėdami laimėti, o siekdami pristatyti savo kūrybą. Nenorėtumėte pabandyti su grupe?
– Tikrai ne, ačiū (juokiasi).
Teko dirbti su žmonėmis, kurie ten ėjo dėl reklamos. Labai puikiai juos suprantu, bet kadangi aš jau turėjau galimybę su tais žaidimais, nebenoriu net prasidėti. Šiuo atveju tai man pačiam, persidėliojusiam vertybes, nebūtų naudinga.
– Esate pasikeitęs tiek mąstymu, tiek išvaizda. Ar dar tebeatpažįsta jus gatvėje tie, kurie matė vaikystėje?
– Vakar su mama kaip tik susitikome muzikiniame teatre, kuriame užaugau. O šiandien ji man pasakojo, kaip jos kolegos, kurie mane puikiai žinojo, sakė, kad tądien matė ją su kažkokiu barzdotu vyriškiu. Čia apie mane (juokiasi). Tai jau daug pasako.
– Bartu irgi nebešaukia?
– Neturiu savo žodyne tokio žodžio. Net jei kas ir pasakytų, aš to tiesiog negirdėčiau. Jau paleidau visa tai.
Jei taip ir toliau prisistatyčiau, tai vėlgi būtų lengvesnis kelias. Reikia suvokti, kad šalia verslo yra ir tam tikri vertybiniai dalykai. Kur kas labiau norėčiau, kad susipažintų su mūsų grupe, o ne mano ar kito nario praeitimi. Nemanau, kad verta mėtytis vardais ir taip reklamuotis.
Laikui bėgant apie tai kalbėti ne bėda, bet iš to statyti sau pamatytus nebūtų teisinga. Pagalvokite – žmogus atlieka popmuziką, o po dešimt metų staiga girdime ambient roką, kur visai kitas pasaulis. Ir kai klausytojas pasąmonėje turi išankstinę informaciją, tai nebėra tikra, nuoširdu. Čia nėra naudos nei sau, nei klausytojui.
– Apie popmuziką turite griežtą nuomonę. O ar apskritai klausotės lietuviškos muzikos?
– Nelabai turiu laiko klausyti, nes dažniausiai tenka ją tvarkyti, tai išeina, kad tuo pačiu ir klausausi (juokiasi). Bet vertinti, gerai tai ar blogai, nenoriu, nebent tai konkretus mano kūrybos užmojis, kai turiu suprasti, kokį kontekstą lipdyti. Muzika pastaruoju metu man labiausiai yra kaip mokomoji medžiaga.
– Ir pabaigai – ko iš jūsų laukti ateityje?
– Planų tikrai yra daug, tik jie nėra labai sukonkretizuoti, nes vienu metu darau daug skirtingų dalykų. Bet norėčiau, kad albumas pasirodytų dar šio rudens pabaigoje. Tada planuojame daryti ir jo pristatymo koncertą. Be to, jau yra ir antro albumo fragmentai, dėl to norisi kuo greičiau pabaigti su pirmu, kad išeitume visa jėga.
