Pirmąja jų kelionės stotele tapo Singapūras. Čia iškart pasitiko 33 laipsnių karštis, margaspalviai miesto kvartalai ir apetitą žadinantys kvapai, sklindantys iš vietinių kavinukių. Beveik per savaitę, praleistą Singapūre, lietuviai aptiko vietą, kurioje pats gali pasisukioti prie puodų ir išsikepti sau maisto. „Vaiva turėjo kur pasireikšti“, – juokiasi Gaudentas.
Po dar pusę paros trukusio skrydžio keliautojai nusileido didžiausiame Australijos mieste Sidnėjuje. Čia juodu atvedė ne vien egzotiškų atostogų troškimas, bet ir noras aplankyti devyniasdešimtmetį Vaivos dėdę ir tetą. „Prieš kelias dešimtis metų, kai ten viešėjau, teta pasakė: „Atvažiuok dar atsisveikinti kada nors...“ Praktiškai taip ir išėjo. Teta jau senokai guli ant patalo, nebekalba, nieko nebeatpažįsta, – apgailestavo Vaiva. – Jau grįžusi į Lietuvą susapnavau, kad teta kviečia pas save. Tokie sapnai reiškia, kad greičiausiai tas žmogus tuoj iškeliaus į kitą pasaulį...“ Kadaise turėjusi galimybę emigruoti pas gimines į Australiją, Vaiva tikina, kad nesigaili tada atsisakiusi kvietimo: „Matyt, neturiu emigranto gyslelės. O gal tiesiog žinau, kad visur gerai, kur mūsų nėra. Taip, ten uždarbiai didesni ir klimatas šiltesnis, tačiau ten visada būsi tik emigrantas. Tiesą sakant, nėra šalies, į kurią norėčiau išvažiuoti viską metusi.“
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Viešnagės Melburne akimirka |
Tuo tarpu prieš kelias dešimtis metų į Australiją emigravę Vaivos draugai – Audra ir Saulius Zareckai, – atvirkščiai nesigaili pakeitę gyvenimo. „Atvažiavę į Australiją jie pusantrų metų buvo bedarbiai. Labai sunkiai vertėsi, kol išmoko naujos profesijos, tapo programuotojais. Dabar per dieną gali uždirbti kelis tūkstančius dolerių. Pasistatė didžiulį gražų namą. Daug keliauja po pasaulį ir vargo nemato“, – apie pažįstamus, pasitikusius juos Melburne, pasakoja Gaudentas. Svečiams jie pasistengė parodyti visas Melburno įžymybes: pirmiausia – Melburno įlanką ir čia į uolas dūžtančias bangas. „Čia išgirdau apie tokią Devintąją bangą – ji atsiranda tarsi iš niekur ir nušluoja viską savo kelyje, – pasakoja Gaudentas. – Nuėjau kuo arčiau uolos krašto ir užsisvajojau: „O, kad man pavyktų ją pamatyti...“ Geriau jau būčiau taip negalvojęs, nes tik spėjau atsitraukti per žingsnį ir ta banga iškilo priešais. Iš niekur! Tik per plauką manęs nenušlavė nuo uolos. Atsidūręs vandeny sunkiai beišliptum ant kranto, nes bangos tave teškia tiesiai į akmenis.“
Gana greitai pora sako pajutusi besikandžiojančias Australijos kainas. Pavyzdžiui, bilietas žmogui į baleto spektaklį įspūdingame Sidnėjaus operos ir baleto teatre šoninėse vietose kainavo 120 australiškų dolerių (apie 324 litus). Apie pirmąsias eiles net kalbos nėra... Restoranų kainos irgi kandžiojasi. Užtat šalyje itin populiarios savotiškos valgyklos: po vienu stogu įrengtos kelios skirtingų šalių virtuvės ir daug stalų, prie kurių prisėdi pavalgyti. „Būdavo, aš einu maisto į vieną pusę, Vaiva – į kitą. O paskui susitinkame prie bendro stalo. Beje, tokiose vietose alkoholiu neprekiaujama“, – pasakoja Gaudentas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Viešnagės Sidnėjuje akimirka |
Apskritai australų kova su alkoholiu ir rūkalais abiem paliko didžiulį įspūdį. Pakelis cigarečių čia kainuoja 20 dolerių (maždaug 54 litus). Todėl mieste kur kas dažniau nei įprasta rūkstančią cigaretę pamatysi nebent elektroninę. Rūkalų nerasi demonstratyviai išdėliotų parduotuvių vitrinose. O ant pakelių puikuojasi patys kraupiausi vaizdeliai, turintys atbaidyti rūkalius nuo šios ydos. Gaudentas sako girdėjęs, kad artimiausiu metu cigarečių pakeliai apskritai bus tiesiog baltos spalvos: kad rūkalai nekeltų jokių asociacijų. „Ne ką prasčiau kovojama ir su alkoholiu: įprastoje maisto parduotuvėje – jokio alaus, vyno ar juo labiau stipriųjų gėrimų. Specialios alkoholiu prekiaujančios parduotuvės dirba ilgiausiai iki devintos valandos vakaro. Užtat ant kiekvieno kampo puikuojasi sulčių kioskeliai, kuriems lankytojų tikrai netrūksta. Tie, kas ilgisi stipriųjų alkoholinių gėrimų, turi prisitaikyti prie vietinės sistemos: viešbutis ir baras ar restoranas yra tarsi du viename. Jei atvažiuoji vakare išgerti, kone privalai likti nakvoti viešbutyje, o kitą rytą jau blaivia galva sėdi į mašiną ir grįžti į miestą“, – pasakoja Gaudentas.
Lietuviams negausus Australijoje pasirodė ir pieno produktų pasirinkimas. Atvirkščiai: gyventojai nuolat raginami vartoti kuo mažiau pieno produktų, nes jie nėra itin naudingi suaugusio žmogaus organizmui, o didžioji dalis pieno produkcijos eksportuojama į užsienį. Australijoje gyvenantys lietuviai mūsiškų sūrių ar juodos duonos dar gauna nusipirkti prie lietuvių bendruomenių klubų įrengtose parduotuvėlėse. „Sidnėjuje sunkiai radome pirkti ruginių miltų. Be to, jie – itin brangūs. Bet viešėdama pas dėdę iškepiau jiems šviežios naminės duonos ir palikau duonos raugo“, – pasakoja jau ne vienus metus namuose duoną kepanti būrėja.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Viešnagės Melburne akimirka |
Lietuviams taip ir neteko pasimėgauti ypatinga australiška šiluma: šis pavasaris Australijoje pasitaikė itin šaltas, o ir gruodžio 1 dieną ten prasidedanti kalendorinė vasara, pasak vietinių, ypatingos šilumos nežada. Vaiva neslepia, kad Australija jai nuo šiol asocijuosis ne tik su gražia gamta, bet ir keliais nemaloniais nuotykiais: viename iš Melburno Botanikos draustinių lipant į kalną Gaudento vos neužpuolė ant kelio susirangiusi gyvatė, o leidžiantis žemyn Vaiva kone toje pačioje vietoje paslydo ir stipriai susitrenkė nugarą. Keliautojams net teko gerai savaitei atidėti suplanuotus tolesnius maršrutus. Užtat čia viešint smagu buvo savo akimis pamatyti visą šurmulį aplink garsiąsias visą savaitę vykstančias žirgų lenktynes „Melbourne Cup Carnaval“. „Akivaizdu, kad miestas eina iš proto dėl šitos šventės. Koks mūsų nustebimas buvo, kai rytais metro matydavome išsipusčiusias, skrybėlėtas, aukštakulnius apsiavusias damas, važiuojančias žiūrėti lenktynių, o vakarais tos pačios damos grįždavo namo, bet jau persiavusios „laivelius“ ir su aukštakulniais rankose“, – juokdamasi pasakoja Vaiva.
