Kai susitinkame kavinėje, švelnus „Vaivute“ išsprūsta ir Dovilei, nors šiaip mama dažniau vadinama įprastu „mamyte“. Praėję metai aktorei, išsigydžiusiai onkologinę ligą, nebuvo lengvi, bet dabar ji atsigavusi, graži ir besidžiaugianti gyvenimu. Mamiškai pasirūpina, kad neseniai sirgusi dukra nesėdėtų arti skersvėjo, ir pasišaipo iš savęs, kad vis negali patikėti, jog anūkai tokie dideli: nesusilaiko nepriminusi, kad šaliką užsirištų ar pirštinių neužmirštų.
Dovile, iš mamos namų niekada nebuvote išėjusi. Visada puikiai sutarėte? Gal jūsų charakteriai auksiniai?
Vaiva: Labai auksiniai!
Dovilė: Kai dviese gyvenome, išvis jokios trinties nebuvo, ar ne, Vaivut? Ji – mama, aš – dukra... Nors, aišku, susipykdavome kartais.
Vaiva: Ir dabar būna: pasakai kokį žodį... Bet manau, kad nesipyksta tik abejingi vienas kitam žmonės. Suprantu dukrą, kuri tikrai norėtų gyventi atskirai, būti nepriklausoma, bet yra, kaip yra, ir dėl to per daug nesukame galvos. Viena kitai esame atrama.
Vaiva, ar dažnai pagalvojate apie Dovilę: „O juk ir aš tokia buvau!“?
Vaiva: Kaip ir visos mamos, aš juokauju, kad ką jau ji turi geriausio – tai iš manęs! (Juokiasi.)
Dovilė: Didžiausias skirtumas, kad mamytė nuolat su kuo nors kalba telefonu. O aš namie dažniau tyliu...
Vaiva: Na, jei tu tai vadini tylėjimu... Tikrai – šnekuosi su draugėmis kasdien ir ilgai. Su aktorėmis Gražina Balandyte ar Kristina Andrejauskaite. Valandėlę ar daugiau, žiūrint, kokia tema. Bet tų temų niekada netrūksta. Jei su Kristina iš ryto nepasikalbu – diena prapuolusi! Dovilė už mane jautresnė, aš jau gal surambėjusi... Dėl daug ko, priešingai nei anksčiau, mano širdis nebekraujuoja. Saugau ją.
Dovilė: O aš turiu lakią vaizduotę, nuolat prisigalvoju įvairių istorijų, dėl visko išgyvenu.
Mama jums moteriškai patardavo dėl vyrų ir jų pasirinkimo?
Dovilė: Ji gana konservatyvi mama... Ir naujas žmogus šalia manęs jai retai kada būdavo gerai... Kol priprasdavo.
Vaiva: Kai turi patirties, kartais nujauti, kaip viskas gali baigtis. Kai man mama ką nors jaunystėje sakydavo, aš irgi netikėdavau. Paskui viską surikiuoja laikas ir gyvenimas.
Dovilė: Ištekėjau dvidešimties, mama ir močiutė – devyniolikos, tai ką čia labai patarsi...
Vaiva: Mano karta – jau praėjusio amžiaus, turinti kitokias vertybes. Bet priimu ir naujus papročius: jauni neskuba tuoktis, gyvena nesusirašę – reikia laiko pažinti vienam kitą.
Dovilė: Daugybė mano klasės draugų susituokė labai jauni. Paskui – skyrybų bumas.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
