Dizainerio vardas nesvetimas ir pasaulio ausims: Judaškinas nuolat pristato savo kolekcijas Paryžiuje, turi salonus Prancūzijoje ir Amerikoje, tačiau visam laikui iškeisti gimtinės į platesnius vandenis neketina. O kam? Santūrūs vakariečiai jo kūrybą ne visuomet priima ovacijomis: tai jiems auksinio blizgesio per daug, tai subtilumo per mažai... O tautiečiai nedvejodami jį vadina genijumi.
Pakviesti Valentiną Judaškiną į svečią šalį pristatyti haute couture kolekcijos – brangus malonumas. Mados tautosakoje tebesklando kadaise Lindos Evangelistos mestelėta frazė, kad supermodeliai be dešimties tūkstančių dolerių net nesikelia iš lovos: nesunku numanyti, jog ir aukščiausios prabos dizaineriai nesutinka kelti kojos iš namų be apvalios sumos. Tačiau stilistui Mantui Petruškevičiui, nutarusiam pakviesti žymųjį rusą į savo vedamos televizijos laidos „Mados reidas“ penktojo gimtadienio šventę, pavyko rasti rėmėjų ir įvykdyti visus reiklaus dizainerio pageidavimus.
Į Vilnių Judaškinas atvyko su žmona Marina (53) ir padėjėjų komanda. Pirmuosius interviu žvaigždei teko dalyti tiesiog oro uosto VIP salės laukiamajame, tačiau jis nesiraukė ir išliko malonus. Mielas, draugiškas atrodė ir vakare, kai renginio organizatoriai juodu su žmona atsivežė į Trakų rajone įsikūrusį poilsio kompleksą „Esperanza Resort“: vakarienė iš košerinių patiekalų, prabangus „Cristal“ šampanas ir bičiulių kompanija dizaineriui akivaizdžiai paliko gerą įspūdį.
Tiesa, tai neišsklaidė griežto reiklumo renkantis manekenes, prižiūrint jų grimavimą ir galiausiai stebint patį kolekcijos pristatymą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Per atranką dizaineris net nesileido į kalbas su žemesniais nei 175 centimetrų ūgio ir platesnių nei 90 centimetrų klubų modeliais: prabangios suknelės turėjo gulėti lyg nulietos. Merginų, negrabiai lipančių laiptais su žemę šluojančiais sijonais ir 16 centimetrų aukščio pakulniais, irgi buvo paprašyta išeiti. Vienos paslaugų atsisakyta tuomet, kai, sušukuota ir išdažyta, ji jau laukė eilės išeiti prieš publiką – kūrėjui tiesiog nepatiko galutinis rezultatas. Griežtus reikalavimus įveikusioms manekenėms už darbą sumokėta labai vidutiniška „lietuviška“ suma – 150 litų, tačiau niekas nesiskundė, nes galimybė demonstruoti pasaulinio garso dizainerio drabužius viską atperka. „Pripažįstu: iš savo žmonių aš reikalauju daug. Bet, patikėkite, kur kas mažiau nei iš savęs“, – šyptelėjo rusiškos mados korifėjus, duodamas išskirtinį interviu žurnalui „Žmonės“.
Ne sykį esate lankęsis Lietuvoje, čia turite kolegų ir draugų. Per vakarienę buvo smagu klausytis bičiuliškų jūsų tostų, girdėti, kaip visi į jus kreipiasi mažybiškai – „Valia“... Net neatrodo, kad būtumėte svetimšalis. Kaip jaučiatės čia viešėdamas?
Žinote, kaip namie! Pirmąkart čia atvažiavau, atrodo, prieš septyniolika metų: tada rodžiau savo kolekciją Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Esu dalyvavęs ir „In Vogue“ festivalyje, dirbęs su „Nijolės“ kailiais... Jūsų šalyje man viskas žinoma ir suprantama. Čia – Kęstutis, Ramunė (dizainerė Ramunė Piekautaitė ir jos gyvenimo draugas verslininkas Kęstutis Verslovas – red. past.), kiti artimi draugai, su kuriais bendraujame ir Maskvoje, kolegos, kurie man padeda... Dirbu su jūsiškiu IDW manekenų fabriku: tai didžiulė korporacija, dirbanti su garsiausiais pasaulio prekių ženklais. Ji man labai padėjo, kai savo kūrybinio jubiliejaus proga rengiau parodą Maskvoje: tada stovėjo daugiau kaip keturi šimtai manekenų, apvilktų mano suknelėmis.
Pradėjote kurti madą dar tuomet, kai mados, juo labiau – aukštosios, Rusijoje nebuvo. Iš kur tas mados jausmas?
Iš vaikystės... Pradžioje tai buvo tik pomėgis, ir net vėliau, kurdamas kostiumus teatrui bei kinui, nesijaučiau dirbantis – man tai buvo malonumas. Svarbiausia tuo metu atrodė dailė, tapyba: be pieštuko ir teptuko niekaip nebūčiau apsiėjęs. Dabar niekas to nebeprisimena, užplūdo kompiuterinės technologijos, visi aplink bėgioja su makintošais...
Ir jūs jau nepiešiate pieštuku?
Piešiu viskuo – ir pieštuku, ir „iPad“ (juokiasi).
Kažkada Paryžiuje sukėlėte furorą pristatydamas kolekciją, kurią sukurti įkvėpė Fabergé kiaušiniai. Kas jus įkvepia šiandien?
Jaučiu, kad įkvėpimo šaltinių ratas vis sukasi. Kiekvieną sezoną atsiranda naujų temų, bet grįžtu ir prie tų, kurios kažkada jau buvo darytos. Šįkart Lietuvoje parodžiau kolekciją, skirtą ketvirtojo dešimtmečio Holivudo aktorėms: tokios moterys kaip Greta Garbo mane labai įkvepia, jau ne sykį esu grįžęs prie tos temos. Ši kolekcija – viena iš rimtesnių, į ją įdėta labai daug darbo. Žmonės, atėję pažiūrėti, galėjo įsitikinti jos smulkmeniškumu ir subtilumu.
Subtilumas ir prabanga ne visuomet įstengia žengti koja kojon. Jums lengva tai suderinti?
Pažvelkite į aukščiausios kokybės juvelyrinius dirbinius – jie labai subtilūs, išpildytos visos smulkiausios detalės, bet labai prabangūs. Tačiau prabangos gali būti ir per daug: jos perteklius dažniausiai garantuoja blogą rezultatą.
Dabartiniai jūsų klientai – turtingi ir labai turtingi žmonės. O ką pasiūlytumėte paprastam žmogui?
Aš kuriu ir paprastiems žmonėms: turiu džinsų seriją, sportui skirtą seriją. Tikrai nereikia būti itin turtingam, kad nusipirktum džinsus už pusantro šimto JAV dolerių: tai normali kaina, negąsdinanti nei turtingų, nei vargšų, tiesa? Ji prilygsta pasaulio standartams. Jei kaina mažesnė, tai jau – pigus, prastos kokybės drabužis, o aš to negaliu sau leisti.
Pats esate įžymybė, bendraujate daugiausia su įžymybėmis. Ar daug ką iš jų vadinate savo draugais?
Artimiausiais draugais turbūt galiu vadinti Alos Pugačiovos šeimą. Daug draugų niekada nebūna, bet tikrai turiu nemažai gerų bičiulių tarp aktorių, dailininkų, dainininkų.
Labai mažai pasaulio aukštosios mados dizainerių turi šeimas, o jūs vedęs jau daugelį metų. Kaip jums pavyko išsaugoti gražius santykius su žmona?
Turbūt už tai labiausiai reikia dėkoti drąsiai mano žmonai (juokiasi). Esame drauge jau dvidešimt ketverius metus: visos gastrolės, išvykos – kartu. Tas pats darbas, tie patys interesai, tos pačios problemos, tie patys ateities planai... Visa tai labai padeda išsaugoti šeimą.
Ar nepabosta kartu būti kiaurą parą?
Sunku – ne tas žodis (juokiasi). Bet tai turbūt ir yra sėkmės pagrindas.
Jūsų dukrai Galinai – dvidešimt vieni. Ką ji veikia?
Galina baigė mokyklą Niujorke, o dabar yra penkto kurso studentė: kitąmet baigs meno istoriją Maskvos valstybiniame universitete. Šiuo metu atlieka praktiką rusiškajame „Vogue“, rašo straipsnius. Ten pateko pati – man įsikišti nereikėjo. Vėliau padirbės ir pas mane: bus parodų kuratorė.
Keista: visos moterys jūsų šeimoje dirba! Juk dukra galėtų nieko neveikti – tiesiog būti „auksine mergaite“, mėgautis gyvenimu...
Bet mergina privalo ką nors veikti! Net mano mama vis dar dirba mano mados namuose, nors tikrai galėtų sau leisti nedirbti. Ji tvarko archyvus, dabar ruošia senas mano sukneles būsimai knygai. Juk moterys visada turi būti geros formos.
Jūsų dukra tikriausiai yra Rusijos svajonių nuotaka?
Ji turi vaikiną, jis labai ja rūpinasi (šypsosi). Bet kol kas, manau, jai anksti kurti šeimą: prieš tai reikia baigti universitetą, pradėti dirbti pagal specialybę, žengti pirmuosius karjeros žingsnius...
Labai domitės, koks žmogus yra šalia jūsų dukters? Esate griežtas ir mėgstantis įsakinėti tėvas?
Man tai svarbu, žinoma! Jis turi būti tvarkingas žmogus, turi ją mylėti, aprūpinti... Ne, nenoriu pasakyti, kad mums su Marina reikia žento, kuris išlaikytų dukrą (šypteli). Bet tai, manau, yra svarbiausia kiekvieno vyro užduotis. Aš pats visuomet išlaikiau savo šeimą.
Kodėl iki šiol gyvenate Rusijoje? Iš patriotiškumo?
Rusija – mano namai. Dievinu Maskvą, be jos negaliu gyventi. Gyvenu ir Niujorke, Paryžiuje – ten turiu namus, tačiau, be abejo, daugiausia laiko praleidžiu Maskvoje, kur įsikūrę pagrindiniai mano mados namai. Dirbti pradedu dešimtą valandą ryto, o baigiu tik aštuntą vakaro: klientai, primatavimai, kolekcijų kūrimas... Man nėra nusispjauti, ant kokių daiktų bus etiketė su mano vardu: viskas turi būti atlikta be priekaištų.
Betgi klientai galėtų būti ir Holivudo aktoriai...
Neseniai dirbau su Milla Jovovich ir Timūru Bekmambetovu: jo kuriamame filme „Whims“ ji rengėsi mano kurtais kostiumais. Bet jei iš tiesų norėčiau įsitvirtinti Holivude, reikėtų ten gyventi. Dėl šeimos būtų sudėtinga... O ir Holivudo žvaigždės – įnoringos: nieko neperka, joms dar reikia sumokėti, kad apsivilktų tavo drabužį (juokiasi). Žinoma, jei Angelina Jolie apsirengs suknelę, kainuojančią 12–15 tūkstančių dolerių, atsiras dar šimtai merginų, norinčių įsigyti tokią pat. Bet jei Angelina apsivilks suknelę, kainuojančią 100 tūkstančių dolerių, panelė, galinti sau tai leisti, nebenorės vilktis tokios pat. Amerikoje dirba mano agentai – ieško klientų, bendrauja su jais, ir man to užtenka. Pats dažnai ten vykstu į kokius nors renginius. Apskritai labai daug keliauju, praktiškai gyvenu lėktuvuose. Dabar neretai būnu Honkonge – mane labai domina Kinijos rinka. Manau, po kelerių metų visi važiuos ne į Paryžiaus, o į Pekino mados savaites.
Mados žinovai dažnai būna negailestingi pilkosios masės aprangos stiliui. Kaip, jūsų nuomone, žmonės rengiasi Baltijos šalyse ir Rusijoje?
Labai gaila, kad pas jus dar nėra galimybių pasirinkti norimų firmų, tarptautinių prekių ženklų. To, kas yra visame pasaulyje, Lietuvoje, deja, nėra. Bet čia yra subtili, išsilavinusi, mados poreikį jaučianti publika, o tai jau daug! Duok Dieve, jei nenutiks jokių ekonominių kataklizmų, po keleto metų situacija pasikeis ir firmos ateis į Lietuvą, nors čionykštė rinka ir nedidelė. O štai Maskva šiandien yra pasaulinė mados vitrina: prieš penkiolika metų išvis nieko nebuvo, o dabar yra visko, ko ir Niujorke, Tokijuje, Paryžiuje. Senieji maskviečiai – mokytojai, darbininkai, inteligentai – neturi galimybių pirkti brangių drabužių, bet jaunimas, manau, rengiasi idealiai. Apskritai Maskva – didžiulis kaleidoskopas: joje sukasi skurdas ir prabanga, labai skoningi daiktai ir visiška beskonybė. Laimė, dabar bent jau daug rašoma apie madą, o mūsų jaunystėje išvis nieko nerašydavo.
Kokius pasaulio dizainerius jūs pats vertinate?
Daugelį. Alberas Elbazas, mados namų „Lanvin“ dizaineris, – senas mano bičiulis, aš pirmasis jį atsivežiau į Maskvą. Atsivežiau ir Tomą Fordą, Marcą Jacobsą – jie mano draugai. Amerikietis Alexanderis Wangas – nuostabus berniūkštis. Iš italų, manau, pagarbos nusipelno paskutiniai mohikanai – Armani, Valentino... Beje, ką tik lankiausi svečiuose pas Valentino: manekenė Natalia Vodianova rengė vakarienę jo pilyje. Dabar pasaulis – daugiapolis: jame išsitenka ir senosios mokyklos menininkai, ir jauni kūrėjai, kuriantys rytojaus madą.
Ar pats dar norėtumėte ką nors pasiekti, o gal jaučiatės viską pasiekęs?
Jei būčiau viską pasiekęs, turėčiau mirti, o mirti dar nenoriu (juokiasi). Dabar kuriame naują seriją namams – bus patalynės ir kitų mielų daiktelių. Planuoju sukurti vaikiškų drabužių seriją, svajoju turėti nuosavą fabriką... Ir kasdien – galimybę džiaugtis, daug atiduoti ir daug gauti. Bet tai jau priklauso ne nuo mūsų, juk mes šioje Žemėje – tik praeiviai.
