„Kažkodėl tik per laidotuves ir per Vėlines miręs žmogus prisimenamas kaip labai geras, labai pasiilgtas. Kaip aš sakau, jeigu nori sužinoti, ar tave mylėjo, tai tada numirk“, – ironiškai kalbėjo V.Povilionienė. Moteris teigia, kad ji savo artimuosius prisimena kur kas dažniau nei per Vėlines ir to paties moko savo vaikus. „Aš jau savo šeimynai pasakiau, kad būtų geri ir man sakytų, kokia aš liekna, graži, juodaplaukė, kol aš esu gyva. O kai aš numirsiu, man bus tas pats“, – juokavo etnologė.
Vėlinės – artimųjų diena
„Man nėra nieko blogiau, kai būna masiniai mirusiųjų minėjimai. Tai šeimos, bendruomenės šventė, o ne masinis vakarėlis. O Vėlinės išvis yra artimųjų rato paminėjimas, – pasakojo V.Povilionienė. – Beje, reikia turėti galvoje, kad Vėlinės yra antroji lapkričio diena. Pirmoji vadinasi Visų Šventųjų diena, o tai daugelis, ypač jaunimas, pamiršta.“
Aš jau savo šeimynai pasakiau, kad būtų geri ir man sakytų, kokia aš liekna, graži, juodaplaukė, kol aš esu gyva. O kai aš numirsiu, man bus tas pats.
Ponia Veronika pasakojo, jog nesupranta, kodėl per Heloviną žmonės rengiasi vorais, zombiais, pabaisomis ir kitais kraupiais padarais: „Aš nesuvokiu prasmės tų baisybių. Nejaugi kai žmogus numiršta, jis tampa baidykle?“ Anot etnologės, prieš keletą metų ji keliavo į Jungtines Amerikos Valstijas per patį Helovino įkarštį. „Aš buvau Amerikoj ir norėjau nupirkti marškinėlius anūkėms su kokiais drugeliais vaikiškų rūbų parduotuvėse, bet nieko neradau, o visokių baidyklių pilna. Mes ne baidyklių tauta, mes kitos kultūros, kito mąstymo“, – pasakojo etnologė.
Tačiau Veronika Povilionienė pridūrė, kad per Vėlines tikrai nebūtina verkti ar raudoti. „Vėlinės nebūtinai turi būti liūdesio diena. Vėlinės yra pagerbimas, prisiminimas ir pabuvimas su tais, kurių nėra. O prisiminimai juk gali būti geri ar net linksmi“, – aiškino V.Povilionienė.
Lietuvių liaudies dainų atlikėja per Vėlines liūdi tik dėl vieno dalyko: „Man labai skaudu matyti neprižiūrimus, apleistus kapus. Aš gyvenu Vilniuje šalia Rasų kapinių, taigi nueinu uždegti žvakučių žuvusiems savanoriams ir ant kitų vienišų kapų, kur nedega žvakutės.“
Etnologė siūlė visiems, važiuojantiems aplankyti savo artimųjų kapų, nepatingėti ir uždegti bent po vieną žvakutę ant apleisto kapo. „Tegu tai tampa tradicija“, – linkėjo ponia Veronika.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kapinėse |
