Daug žinomų ir kūrybingų žmonių, gimę, vaikystės, paauglystės metus praleidę kaimuose ir mažuose miesteliuose, apie patirtį ir gyvenimą juose, nors dabar ir įsikūrę sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose, kalba su tam tikru ilgesiu ir pagarba.
Veronika Povilionienė: „Viskas prasideda nuo šeimos“
Veronika Povilionienė – lietuvių folkloro dainininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Gimė Kreivonyse, Dzūkijoje, mokyklą baigė visai čia pat gimtinės esančiame Kapčiamiestyje, studijuoti atvažiavo į Vilnių, vėliau kurį laiką gyveno Kaune, paskui grįžo į Vilnių. Nors kalbėtis pradedame ne apie dainavimą, folklorą ar lietuvių paveldą, vis dėlto populiariausias klausimas, kaip sako pati Veronika, būna: „Iš ko paveldėjote dainavimą, iš kur išmokote?“ O atsakymas paprastas: „Pati išmokau“. Tada ir prisimena vaikystę, aplinką, kurioje augo ir kokia ta tikroji dainavimo mokykla.
Tai kokie tie vaikystės prisiminimai?
Žmonės užsiėmė gražia veikla. Statydavo spektaklius, atveždavo kiną. Prisimenu tą vaizdą ir besisukančios juostos garsą. Vertinai ir džiaugdavaisi tuo.
Dainavimas mus supo nuolat. Per vasarinius atlaidus suvažiuodavo giminė, po bažnyčios nueina prie upės, išsitiesia staltiesę, susideda atsineštines vaišes: sėdi, kalbasi ir daug dainuoja. Kapčiamiesčio vyrai gražiais balsais dainuodavo, skambėdavo toli už upės.
Dažniausiai per Velykų antrą dieną susirinkdavo pasidainuoti, nueidavau pas pusseserę, susirinkdavo šeimynos, dainuodavo. Dainavimas būdavo vertinamas.
Didžiulė dainavimo mokykla – uogavimas. Eidavo po kelias moteris, pasiimdavo mažesnius vaikus, kol nueidavo iki miško 7-8 km, visą laiką dainuodavo. Grįžtant taip pat.
Kai studijavau Vilniuje, dainavau universiteto chore, dainuodavome eidami po repeticijų į bendrabučius, kur visi gyvenom. Vilniaus gyventojai žinodavo, kada baigiasi repeticija, net išeidavo paklausyti. Dainuodavom, kada galėdavom.
Bet ryšys su vaikystės namais, žmonėmis tik dainomis? Nors folkloro judėjimų nemažai, tačiau jaunimą vargiai ar išgirsi dainuojant?
Vis aplankau savo gimtinę, kai turiu sveikatos, ir mano vaikai čia mėgsta pabūti, nors dauguma maniškių jau mirę, išėję, išvažinėję. Liko mano pamotėlės namai ten pat, kur stovėjo sudegę. Su pusseserėmis atsisėdam sodybėlėj, pasišnekam, padainuojam.
Kaip sakoma, buvome pirma karta nuo žagrės. Ji buvo kitokia. Daug dar buvo tautosakos žmonių gyvenime: ir mąstysenoje, ir kalboje.
Tuos dalykus – dainavimą, kalbėseną – buvom atsivežę į Vilnių. Bet paskui visa tai ėmė tirpti, nykti, gal ir gėda pradėjo darytis, kaip čia dainuosi gatvėje...
Kai žmonės nustojo dainuot, ypač liaudies dainas, dingo ir meilė žmogui, aplinkai, sielai... Prisimenu vieną posakį: „Daina į dangų kopi ir paskui save žmones traukia“. Kopimo į dangų pasidarė mažiau. Nusikeikti yra paprasčiau, bet pasakyt vienas kitam gerą žodį nepatogu. Kaip čia vadinsi draugą „Saulele“, „Vyšnele“... Jaunimui reikia pasakyt. Viskas priklauso nuo kelių veiklių žmonių – asmenybių. Nieko neturiu prieš naujas technologijas. Reikia gyvos kultūros. Ne „pampersinės“. Juk negyvos muzikos, netgi negyvo gyvenimo turime per daug. Gyvasis ryšys turi prasmę. Patys kitokie būtume.
Tai čia svarbus kartų atotrūkis ar kaimo ir miesto atskirtis?
Negaliu lyginti savo kartos – buvo didžiulis miesto ir kaimo atotrūkis, didžiulis skirtumas, paprasčiausiai nebuvo susisiekimo. Miestiečius stebindavo kaimiečių naivumas, jis buvo gražus, bet kitus nervindavo. Atsirado radijas, autobusai, susiekimas... Dabar miestas – suvažiavę kaimiečiai kelia paveldą iš numirusių, senųjų paveldo turėtojų nebėra: kas surinkta anksčiau, tas ir yra. Gyvenime viskas tyliai, lėtai verčiasi – viskas ratu. Kai grįš noras pažinti save, tada viskas bus kitaip. Daugiau žinome apie svetimas kultūras negu apie savąją. Nepakurstomi savo tėvų, šeimos viską pamirštame.Džiaugiuosi savo vaikais – jie daug ką perėmė iš tėvų, senelio.
Nuo ko priklauso, kad išlaikytume, išliktų tos vertybės?
Juk viskas prasideda nuo šeimos. Žmonės nebevertina šeimyninio gyvenimo, nebeturi jam laiko, neteikia pakankamos svarbos. Visi užsisukę darbuose, nori uždirbti, gerai gyventi materialine prasme, tam atiduoda visą savo laiką ir energiją, o gyventi tikrą šeimyninį gyvenimą, perduoti vertybes savo artimiesiems nebelieka laiko. Kokybę pakeičia kiekybė. Todėl ir sakau, kad turime gyventi su šeima, su tautosaka, kurioje slypi protėvių išmintis, ir būtinai turime žinoti savo istoriją.
Aišku, pasaulis keičiasi. Žmonės labiau gyveno bendruomenėse, vienas apie kitą žinojo. Mieste žmonės susvetimėję. Jei nėra to kasdieniame gyvenime, kaip tai gali būti kultūroje. Vienišumo kultūra. Kodėl kaip keiksmažodis yra kaimietis – jie jaučia. Bet juk taip nėra. Esame sumaišę kas yra prasta ir kas yra paprasta. Supainioję vertybes.
Daugiau informacijos apie judėjimą „Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ ir renginius, kurie šiemet vyksta Naisiuose, pirmojoje mažojoje kultūros sostinėje, skaitykite www.mazojikultura.lt.
