„Prancūzija – kontrastų šalis. Tuo mes ir įsitikinome“, – prisiminęs įspūdžių pilną kelionę nusijuokia M.Šiburkis.
Net 35 vynuogynai – nuo Bretanės, Konjako ir Bordo iki Luaro slėnio bei Šampanės – į tokią trijų savaičių kelionę po Prancūziją leidosi verslininkas M.Šiburkis su žmona Inga. Šis nuotykis, be jokios abejonės, buvo pilnas ir įspūdžių, ir įvairiausių skonių – Prancūzijos vynuogynus, lankę kauniečiai pažino vyno, konjako, šampano bei austrių pasaulį, kuris iki tol atrodė toks paslaptingas. Tiesa, juokiasi M.Šiburkis, šios atostogos, kaip ir įprasta jų šeimoje, buvo pagardintos spontaniškumo prieskoniu.
„Iš pradžių su žmona vykome į Briuselį, aplankėme čia studijuojantį sūnų, o tuo pačiu ir keletą dienų pažindinomės su Belgija. Tikrai visiems rekomenduočiau apsilankyti senoviniuose šios šalies miesteliuose, tokiuose kaip Namiūras, kuriame stebėjome unikalią senovinę tradicinę šventę „Mūšį ant kojūkų“, ir Briugė, kurioje buvo nufilmuotas Holivudo filmas „Kartą Briugėje“, – patarimais dalijasi pašnekovas. – O tada mes išsiruošėme į Prancūziją, kur norėjome pasimėgauti senovės architektūra ir golfu, susipažinti su austrių auginimo ypatybėmis, o tuo pačiu aplankyti keletą vyno, konjako namų bei šampano gamintojų. Taip išėjo, kad mūsų kelionė po Atlanto pakrantės miestelius, vynuogynus ir pilis buvo tokia įdomi, jog net nebuvo laiko kitiems užsiėmimams, tad mylimą golfą teko žaisti tik kartą Belgijoje“, – šypsosi jis.
Ne kartą Prancūzijoje viešėjęs M.Šiburkis šįkart po mažiau turistų lankomas šalies vietas keliavo automobiliu. Verslininkas teigia, kad tokios Prancūzijos, kokią pamatė praėjusį rudenį, iki tol nebuvo regėjęs.
„Anksčiau nuskrisdavome į Paryžių ar Nicą, pavažinėdavome po apylinkes ir viskas. O šįkart keliaudami po Bretanę, Luaro slėnį, Bordo, Konjaką ir galiausiai Reimsą pamatėme, kokia skirtinga yra Prancūzija.
Pavyzdžiui, Luaro slėnio pilys garsios visame pasaulyje, ten vieną įspūdingos architektūros pilį keičia kita, o visai kitoks vaizdas atsiveria Bordo regione. Čia pilys dažnai vis dar yra valdomos vyno augintojų šeimų, kurios jas paverčia savomis gamyklomis arba vasaros rezidencijomis, tad šiuos statinius čia dažniausiai supa savi vynuogynai.
Dar kitoks vaizdas pasitinka Šampanės regione, kur apskritai pilių dažnai nepamatysi. Šampano gamintojų namai įsikūrę kaimeliuose, o aplink – tik vynuogynai ir beveik jokio namelio ar sodybos. Tikrai kiekvienam siūlyčiau pažinti tokią Prancūziją. Tiek akimis, tiek degustuojant vietos derlių“, – žeria M.Šiburkis.
Nors nuo atostogų Prancūzijoje prabėgo jau beveik dvi savaitės, rodos, kelionės įspūdžiai M.Šiburkiui nė kiek neišblėso. Investuotojas šypsosi – neįprastas patirtis jiedu su žmona Inga sėmė kiekviename žingsnyje. Net nakvynės vietas rinkosi kuo įdomesnes.
„Mūsų šeimai įprasta, kad atostogų metu nakvynes planuojamės tik vienai ar dviems naktims į priekį, tad kelionėse netrūksta spontaniškumo. Ne išimtis ir šįkart – keliaujant po vynuogynus tiek įdomių nakvynės vietų atradome. Teko ir XV amžiaus čerpių gamyklėlėje, paverstoje viešbučiu, nakvoti ir viduramžių pilyje, o juk visur vis kitokios patirtys…
Buvo, atvykome į pilį, o joje – nė gyvos dvasios, nė vieno žmogaus. Vaikštai po sodą, kuriame ištaigingas SPA, grožiesi aplinka, eini į pilaitės vidų, nes jos durys nerakinamos, skambučio nėra, aplink tyla, prie durų tik katinas, o tu grožiesi patalpomis. Skambini nurodytu numeriu ir, žinoma, niekas neatsiliepia. Garsiai tardamas „Bonjour“, eini toliau, kol randi tą vienišai skambantį telefoną. Pasuki akis, o ten pat virtuvėje, virš židinio, pakabintas šautuvas… Po kokio pusvalandžio atvyksta tarnaitė ir priima apsigyventi“, – šypteli pašnekovas.
„Tikrai nepaprastas jausmas vieniems būti pilyje. Galvoju, kad jei egzistuoja vaiduokliai, tai ši pilis būtų puiki vieta jiems gyventi ir vaidentis“, – juokais priduria jis.
Paniro į skonių ir patirčių įvairovę
Nuo Bordo iki Šampanės regiono esančius Prancūzijos vynuogynus aplankęs M.Šiburkis į Lietuvą parsivežė gerokai papildytą žinių bagažą – per dieną po keletą vynuogynų aplankęs verslininkas juokiasi, kad apie vynus, konjakus ir šampanus per tris savaites sužinojo daugiau nei per pastaruosius trejus metus. Ir nieko keisto: Prancūzijos vynuogynų savininkai atvėrė visus šio pasaulio užkulisius – nuo vynuogių skynimo taisyklių iki gėrimo fermentacijos ir distiliavimo gudrybių.
„Per tris savaites aplankėme išties nemažai: aplankėme dešimt vynuogynų Šampanės regione, dešimt – Konjako, dešimt – Bordo ir keletą Luaro slėnyje… Iš viso 35-is. Iš tiesų labai įdomu, kad kiekvienas vynuogynas vis kitoks, kiekvienas gamintojas rodo skirtingus aspektus, nes šioje srityje net pati smulkiausia aplinkybė gali paveikti produktą.
Pavyzdžiui, atrodo, smulkmena, tačiau vietos šampano gamintojai net ir vynuoges surinkinėja visai kitaip, nei konjako gamintojai – Šampanėje jie renka rankomis, o Konjako regione tai daro su kombainais, nes jiems nėra svarbi vyno kokybė. Jiems svarbiau, kad tas jaunas vynas prieš distiliaciją būtų tik devynių laipsnių stiprumo ir turėtų šiek tiek rūgštelės. Tuo tarpu Bordo regione vynuogės vynui gali būti renkamos arba kombainais, arba rankomis, priklauso nuo to, kokios kokybės ir už kokią kainą gamintojai nori parduoti savo gaminį…
Tikrai kiek daug įdomybių vyksta šioje sferoje, apie kurias mes nelabai ir susimąstome. Argi sunku mums būtų suprasti, kad raudonas vynas netaps raudonu, jei raudonos vynuogės bus išspaustos ir fermentuotos atskirai nuo odelės ir kauliuko? Arba tai, kad baltam vynui vynuogės spaudžiamos, o raudonam – traiškomos… Tiek daug išgirdę ir supratę, galiausiai jau nenustebsite sužinoję, kad baltam šampanui gaminti naudojamos raudonos vynuogės…“ – pasakoja M.Šiburkis ir priduria, kad vynuogių derliaus nuėmimui tinkamo laiko pasirinkimas taip pat daug tikslumo reikalaujantis darbas.
„Štai, pakvietė mus vieni gamintojai paragauti jų vynuogių, o šios atrodo labai saldžios, jau tinkamos gėrimo gamybai. Tačiau, pasirodo, vien savo skoniu pasitikėti negalima – šeimininkė turi vežti derlių į laboratoriją ir patikrinti, ar šis išties yra tinkamas vynui ar šampanui. Atrodo, tokie maži aspektai, o tokia didelę reikšmę teikia, – pasakoja pašnekovas. – Iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad vykome tokiu dėkingu laiku, kai gamintojai kaip tik rinko, spaudė bei fermentavo vynuoges. Labai daug galėjome pamatyti.“
Čia M.Šiburkis nusijuokia, kad per tris savaites sukauptas patirtis į vieną straipsnį sutalpinti būtų sunku – tikriausiai tam prireiktų knygos. Tiesa, šioje sugultų ne tik Prancūzijos vynuogynuose išgirstos paslaptys, bet ir vietos įdomybės. M.Šiburkis neslepia, kad keliaujant po Prancūzijos vynuogynus šypseną kelė prancūzų darbo ypatumai.
„Atrodo, kad vietiniai dirba tik nuo antradienio iki penktadienio, o toliau jau – noro reikalas, – šypteli jis. – Dėl šios priežasties, kelionės metu buvo vietų, kurių taip ir nepavyko aplankyti, tačiau su konjako, šampano ir vyno gamintojų namais, kuriuos buvome suplanavę aplankyti, nebuvo bėdų. Mes gamintojus, iš tiesų, kartais kvietėmės iš namų ir prašėme viską parodyti, o jie mielai sutikdavo tai padaryti. Galiu drąsiai sakyti, kad vynuogynuose užsimezgė ne viena graži draugystė. Ne tik daug pamatėme, ne tik daug išgirdome, bet ne kartą stebėjomės. Negi jūs nesistebėtumėte išgirdę, kad prancūzai jauną konjaką naudoja maisto gaminimui? Juk pas mus šis gėrimas laikomas brangiu.“
Kelionės įspūdžiais gyvenantis M.Šiburkis šypsosi, kad atostogos Prancūzijoje ir ten užgimusios draugystės dar labiau įtvirtino planus pradėti gurmaniško ir sveiko maisto bei gero vyno verslą Lietuvoje.
„Nors niekada neturėjau tokios aiškios ambicijos, kad būtinai noriu šį hobį išvystyti į verslą, dabar su draugais ir kolegomis jau garsiau pakalbame apie apčiuopiamas idėjas. Tiesa, šis pasaulis, nors ir labai pamiltas, man dar gana naujas, nes mano paties verslas neapima šios srities – esu susijęs su statybomis ir architektūra. Vis dėlto galbūt greitu metu įžengsiu ir į šią sritį“, – su šypsena pokalbį užbaigia M.Šiburkis.
Fotogalerija:
