„Jei esi aktyvus, būtinai ieškosi veiklos, kur dar save galėtumei realizuoti, kur sutiktumei bendraminčių ir drauge galėtumei įgyvendinti didžiausias svajones. Tačiau jei esi uždaras, jei įnikęs tik į savo reikalus ir problemas, jei matai vienintelį kelią – darbas, namai, namai, darbas, tuomet ir liksi savo susikurtame pasaulyje vienas. Ir visai nesvarbu, kas būtum – lietuvis, anglas ar prancūzas“, – įsitikinusi verslininkė Rasa Starkus.
Rasa, neseniai tapote Prancūzijos-Lietuvos prekybos rūmų valdybos nare. Nuo ko prasidėjo jūsų meilė Prancūzijai?
Vilniaus universitete baigiau anglų filologijos studijas. Kai reikėjo rinktis antrąją kalbą – daug nesvarsčiau. Pasirinkau prancūzų, nuo tada prasidėjo artimesnė pažintis su Prancūzija. Svajojau apie šią šalį, nors anuomet galimybių ją pamatyti, buvo nedaug. Prancūzijos istorija, moterų vaidmuo joje, muzika, kinas literatūra, kvapai, mada, spalvos, toji nerėkianti, istorinėmis vertybėmis apipinta prabanga bei tvyranti paslaptis, kurią būtinai norisi sužinoti, mane visiškai pakerėjo.
Vėlesnės kelionės ir mokslai šioje šalyje netgi lėmė šeimos verslą – panorome į Lietuvą atvežti kuo daugiau Prancūzijos skonio. Taip atsirado pirmoji high-end vyno parduotuvė, someljė mokykla, vyno žurnalas. Sutikau daug puikių žmonių, o prancūziška arogancija, apie kurią tiek daug kalbama, išgaravo kaip rūkas. Matyt, arogantiškais visada laikome tuos, kurių nepažįstame, nesuprantame.
Prancūzijos-Lietuvos prekybos rūmai Lietuvoje veikia jau 15 metų. Kaip skatinate dviejų šalių bendradarbiavimą ir draugystę?
Prancūzijos-Lietuvos prekybos rūmai – prestižinė verslo organizacija. Tokios veikia daugelyje šalių, jos jungia iniciatyvius abiejų šalių verslo ir kultūros atstovus, kurie siekia plėtoti tarpusavio veiklą, semtis naujų patirčių, skleisti žinias ir praktiką Lietuvoje ir Prancūzijoje.
Renkamės kiekvieną trečiadienį ir organizuojame, organizuojame, taip pat dalyvaujame dvišaliuose pasitarimuose, ieškome abiems šalims naudingų verslo ir kultūros kontaktų, optimalių verslo ir investicijų sprendimų, rengiame susitikimus asociacijos narių bendrovėse, įmonėse ir organizacijose.
Mano gyvenimo taisyklės paprasta: kad ir kur dirbčiau, kad ir kokiai organizacijai priklausyčiau, naudos ir žinių gausiu tik tuomet, jei pati būsiu aktyvi. Niekada nesitikiu manos iš dangaus, neabejoju, bet kurios šalies verslininkai tai supranta – gauni tai, ką užsidirbi pats.
Ar Prancūzijos verslininkai daug lėšų skiria labdarai?
Įvairiausių veiklų ir labdaros fondų šioje šalyje yra daugybė. Prancūzai kuria ypatingai daug visuomeninių judėjimų, kurie padeda vaikams, moterims, senjorams ir nelaimės ištiktiems žmonėms. Tai tauta, kuri nuolat nori kažką keisti. Neseniai Prancūzijoje buvo išleistas įstatymas, draudžiantis prekybininkams išmesti į sąvartyną produktus, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs. Produktus nuspręsta išdalinti benamiams. Toks draudimas, žinoma sukėlė daugybę ginčių, tačiau kritikos visada gauna tie, kurie dirba.
Jau trečius metus Prancūzijos-Lietuvos verslo rūmai rengia tradicinę verslo ir labdaros vakarienę „Diner de Gala avec Martell“. Kam šiais metais atiteks joje surinkti pinigai?
Metų pabaiga visada susijusi su intensyviausiu darbu, rezultatų skaičiavimu, naujais planais ir, žinoma, šventėmis. Norime surengti įsimintiną vakarą, kuriame susipintų Prancūzijos ir Lietuvos istorija, kūryba, virtuvė ir tradicijos. Šis vakaras – ne tik pasilinksminimas: nuo pirmojo labdaros vakaro remiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspoziciją, o šiais metais lėšų skirsime ir Editos Mildažytės labdaros ir paramos fondui „Bėdų turgus“, kuris remia nelaimės ištiktus žmones.
Šių metų labdaros vakarienės tema – Prancūzijos ir Lietuvos pasimatymas. Kuris šių dviejų šalių susitikimas jus įkvepia labiausiai?
Nė nemėginsiu prisiminti istorinių draugysčių, nors tarp Lietuvos ir Prancūzijos jų būta daug. Draugavo menininkai, rašytojai, poetai, architektai, lietuviai visais laikais vyko mokytis iš prancūzų, Paryžius kai kuriuos įkvėpė didiems darbams, kai kurie iš jų Prancūzijoje praleido paskutines savo gyvenimo dienas.
Daug metų puoselėjame skonių kultūrą, taigi man draugystės viršūnė yra, kai nuvykę pas labiausiai vynų kolekcionierių medžiojamus vyndarius į Bordo ar Šampanę, Burgundiją ar Roną, pasakojame jiems apie Lietuvą ir lietuvių žingeidumą. Kiekvienąkart, kai iš vyndario gauname, kad ir nedidelį kiekį rečiausio vyno ir parvežame jį į Lietuvą, man yra lyg didžiausia pergalė tarptautinėse varžybose.
Mėgstu Bordo, mėgstu ten būti ankstyvą vasarą ir spalio pabaigoje, galėčiau ten vaikščioti dieną naktį. Dievinu Provansą, kai nebeturiu jėgų kurti, darbas nebeteikia malonumo, o gyvenimas tampa niūrus, važiuoju ten pabūti. Provanse gimsta svajonės, ten gaunu tiek saulės ir spalvų, skonių ir kvapų, kad užtaiso užtenka ilgam, iki kito karto.
Čia, Lietuvoje, pasiilgstu Provanso Aups‘o turgaus, mažų parduotuvėlių, raudonai įkaitusio dirvožemio, smaragdinių kalnų ežerų, rožinių oleandrų, patamsėjusio trumų ąžuolyno pakloto, senųjų alyvmedžių. Mėgstu per saulėlydį klausytis cikadų, rinkti didžiųjų pušų kankorėžius, mintyse spalvinu baltąsias vilas ir grįžtu iš ten visuomet laiminga.
Tradicinė Prancūzijos-Lietuvos prekybos rūmų verslo ir labdaros vakarienė vyks gruodžio 3 dieną, šeštadienį, 18 valandą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
