Gilėjantis ruduo, atveriantis įspūdingus peizažus – nuostabus metas pakeliauti „Vesper“ takais. Apie vietas, kuriose gimė lietuviška mokslinė fantastika, ir įdomiausias jose nutikusias istorijas, pasakoja filmo lokacijų vadybininkas Liudvikas Jaškūnas. Jo rekomenduojamą maršrutą netoli Vilniaus rasite šioje nuorodoje.
Liudvikai, kaip tapai „Vesper“ kūrybinės komandos dalimi? Ar šia veikla užsiimi ir dabar?
Dabar lokacijų paieška užsiimu rečiau – šiuo metu prodiusuoju reklamas. Bet, skaičiuojant su „Vesper“, šioje srityje dirbau dvejus su puse metų. Atėjau į šį filmą, žinoma, per pažįstamų pažįstamus – tiksliau, mane pasikvietė todėl, kad žinojo, jog organizuoju žygius ir esu karys savanoris. Miškai, pelkės – tai, kas kitus gąsdina, man yra labai artima. Taigi ėmiausi užduoties noriai, nors iššūkių nepritrūko.
Lokacijų filmui ieškojome dviese – Mindaugas Zabelskas, pradėjęs gal metai iki man prisijungiant, ir aš. Prisijungiau, kai jam reikėjo imtis parengiamųjų darbų, o man teko surasti tai, kas liko. Susipažinome su režisieriais Kristina Buožyte ir Bruno Samper, ir jau kitą dieną iškeliavau. Ir, žinote, nepajaučiau to baisiojo karantino. Turėjau prodiuserių pasirašytą dokumentą, įrodantį, kad man reikia važinėti darbo reikalais, taigi galėjau savivaldybių ribas kirsti tiek, kiek reikėjo. Na, bet septynis mėnesius, kol tyrinėjau pelkes, miškus ir apleistas sodybas, pravalgiau degalinėse (juokiasi). Filmavimo metu irgi dalinomės darbus su Mindaugu – jis daugiau rūpinosi technine dalimi, o aš užtikrindavau sklandų atvykimą, ruošiau lokacijų žemėlapius ir kita. Ne visada taip būna – kituose kino projektuose tiesiog vienas rūpinasi vienomis lokacijomis, kitas – kitomis. Mes nusprendėme dalintis pagal kompetencijas.
O kaip ieškoma apleistų sodybų? Pelkės, miškai – lyg ir aišku, reikia mokėti skaityti žemėlapius...
Būtent sodybos buvo keisčiausia patirtis – pirmiausiai reikėjo rasti būdą tai daryti. Juk apleista sodyba – tai, apie ką visi pamiršo, informacija neskelbiama. Kadangi dirbau žiemą, turėjau nedaug laiko skautinti – dienos trumpos. Vakarus skirdavau analizei. Prisiartindavau ortografinę nuotrauką ir lėtai ją tyrinėdavau, kol pamatydavau iš medžių kyšančius pastato kontūrus. Jei joks keliukas link sodybos neveda, vadinasi, ten niekas negyvena, nevažinėja, ir man ten kitą dieną reikia atsidurti!
Nesuskaičiavau, bet kilometrų aplink Vilnių sukoriau tūkstančius. Kodėl aplink Vilnių? Toks buvo tikslas – iš pradžių buvo surasta puikių lokacijų, bet jos buvo išsimėčiusios po visą Lietuvą. Norint tilpti į grafiką ir biudžetą, kad nereikėtų planuoti komandos nakvynių ne Vilniuje ir panašiai, reikėjo kažką tiek pat gero rasti aplink sostinę, konkrečiai tai ir buvo mano užduotis.
Visgi greičiausiai net ir nedidelis atstumas nuo Vilniaus nereiškia paprasto privažiavimo prie lokacijos?
Tikrai nereiškia. Ratnyčios durpynas – lokacija, kurią surado Mindaugas. Scena joje, kai Vesper eina per lauką, ir prasideda filmas. Įspūdinga buvo, kai komanda vyko į aikštelę. Viską sukrovėme, o ir žmonės sulipo į didelio traktoriaus priekabą. Kaip senoviškoje kaimo talkoje (juokiasi). Žinoma, buvome įsipareigoję ir norėjome palaikyti tam tikrą tarptautinį kino gamybos standartą, bet būtent šią vietą galėjo pasiekti tik traktorius. Na, dar galima eiti ir viską neštis, bet tai buvo sudėtingesnis variantas.
Arba, pavyzdžiui, scena su nukritusiu lėktuvu – ji filmuota Neries regioniniame parke, nuostabioje vietoje. Ji žiūrint nuo kelio neatrodo išskirtinė, bet kiek nusileidus atsiveria labai gražios rėvos. Vietos automobiliams statyti, žinoma, jokios nėra. Status skardis, miškas... Net virves rišome, kurių prisilaikydami komandos nariai leidosi žemyn. Žinoma, dar ir pasnigo sykį...
Dar grįžkime prie apleistų sodybų. Juk neatvažiuosi taip paprastai ir nesusuksi filmo – reikia su kažkuo susitarti? Kaip radote savininkus?
Irgi labai įdomi patirtis! Būdavo taip – sakau režisieriams, kad radau sodybą, bet jie turi pamatyti ją ir patvirtinti, kad lokacija tinka, tik tada pradėsiu ieškoti savininkų, nes tai rimtas darbas. Vienos tokios bendros išvykos metu lyg ir viskas tiko, bet nebuvo operatoriaus Felikso Abrukausko, o jo nuomonė buvo svarbi. Taigi su Feliksu važiavome dar kartą, ir kaip tik tuo metu sodyboje sutikome šeimininką! Taip jam ir pasakiau: „Mes, žinokite, norime čia filmą filmuoti.“ Puikus žmogus, daug mums padėjo, traktorių, vandens organizavo. Ta sodyba tapo Vesper namais.
Viena lokacijų – XVII a. menantis miško apsuptas Petešos dvaras, esantis Vilniaus rajone. Gal ir čia, kur filme apgyvendinta Vesper dėdės šeima, slypi kokia įsimintina istorija?
Likęs dvaro pastatas, jis suskirstytas į butus. Juose gyvena nepasiturintys žmonės, jiems pinigai, gauti už vietos panaudojimą filmavimui, buvo aktualūs. Apstatėme visą dvarą postapokaliptine tvora, statybos truko gal dvi savaites, o po filmavimo dar savaitę truko ją nugriauti. Keista, net siurreali buvo patirtis – vos ne „Vesper“ tikrame gyvenime. Bet šiaip viskas praėjo sklandžiai ir rezultatas buvo labai geras. Net Rudaminos seniūnas buvo atvykęs pasidairyti (šypsosi).
Didžiųjų miestų gyventojai, kurie žino, kad yra išskirtinių interjerų ar eksterjerų savininkai, jau šiek tiek išlepinti kino industrijos, tiesa? Greičiausiai toliau nuo miesto centro tartis paprasčiau?
Taip, būtent tokia yra bendra taisyklė – kuo toliau nuo Vilniaus, tuo lengviau šnekėti. Vilniečiai skuba, būna jau pavargę nuo ankstesnių filmavimų. Juk tam tikrose gatvėse ir po keletą dienų filmuoja, gyventojai net skundus rašo. O užmiestyje paprasčiau, žmonėms įdomu, jie šilti, paprastesni. Gal tik reikia įtikinti, kad būtinai pasirašysime sutartį (šypsosi). Nors iš pradžių net sunkiai patiki, kad mes čia rimtai.
-
Vilniuje – brangiausio lietuviško filmo premjera: rinkosi kviestiniai svečiai
-
★★★★☆ / M.Govedaitė apie filmą „Vesper“: kaip jaustumėtės, jei reikėtų valgyti tik kirminus?
-
„Vesper“ dailininkai: „Buvo baimės, ar tikrai pavyks įgyvendinti idėjas“
-
„Vesper“ režisierius B.Samperis: filmas apie tamsią ateitį – vienas būdų jos išvengti
O kaip su gamta? Minėjai regioninį parką – turbūt jo atstovus irgi reikia įspėti, leidimą gauti, įsipareigoti palikti vietą tokią, kokią radote?
Žinoma, reikia pranešti koordinuojančiai institucijai – girininkijai, urėdijai ir panašiai. Jei nežaloji gamtos, tuomet nesudėtinga bendrauti. Neries regioniniame parke, žinoma, žmonių, su kuriais bendravome, buvo daugiau. Bet aš pats esu didelis gamtos mylėtojas, tad negalėjau leisti sau, kaip sakoma, pasišiukšlinti. Ir su Mindaugu dėl to sutarėme, ir komandą įtikinome, kad reikia nepagailėti lėšų tam, kad mūsų neminėtų blogu žodžiu. Pavyzdžiui, ant samanų, ten, kur vaikščios žmonės, važinės technika, klojome specialius statybinius takus. Net tiesėme virves, nurodančias, kur galima eiti, jei tokio tako nėra nutiesta. Kai parko atstovai atvažiavo į filmavimą, sakė: „Štai, dabar pamatėme, kaip toks darbas turi vykti, nes patirčių prieš jus turėjome įvairių – ačiū, žinosime, ko prašyti iš kitų komandų.“ Buvo malonu tai išgirsti.
Ką tu, kaip gamtos mylėtojas, manai apie filmo idėją?
Lietuviškas sci-fi apie mirštančią gamtą, jos ir mokslo santykį, coming of age istorija – man visa tai pasirodė labai prasminga. Skaitydamas scenarijų supratau, kad teks dirbti su neeiliniu projektu.
Minėjai, kad esi karys savanoris, žygeivis – vadinasi, patirties, kaip išgyventi gamtoje, turi daugiau nei statistinis žmogus. Gal teko ja pasidalinti su „Vesper“ kūrybine komanda, aktoriais – juk pavasaris buvo vėsus?
Taip, esu įpratęs gyventi įvairiomis sąlygomis. Bet nėra ko slėpti, sunku buvo ir man – juk lokacininkas pirmas ateina, paskutinis išeina. Prieš pradedant darbus Neries regioniniame parke su Mindaugu ten iš vakaro atvažiavome iš Ratnyčios durpyno. Supratome, kad į Vilnių grįžti nebeapsimoka – užsikūrėme laužą ir likome nakčiai. Mindaugas miegojo kemperyje, o aš kaip tik norėjau išbandyti naują miegmaišio priedą, tad pasirinkau atvirą dangų.
Aišku, filmavimo komandai, kuri dirba ir siekia geriausio rezultato, tokių sąlygų niekas nesiūlė. Bet padėti teko – Feliksas klausė, kokias kojines įsidėti, kai ruošėsi toms 40-čiai pamainų, mielai jį pakonsultavau (juokiasi).
Dar viena įsiminusi istorija – tai bandomasis žygis, kurį suorganizavau pagrindinį vaidmenį „Vesper“ sukūrusiai Raffiellai Chapman. Kalbantis su komanda teko išgirsti, kad aktorė – jauna mergina iš Londono, kuriai lietuviška gamta gali pasirodyti ir per atšiauri. Švelni miestietė, kuri turi sukurti miške užaugusios tvirtos paauglės personažą. Taigi susipažinau su Raffiela ir ją lydėjusiu tėvu, ir mes išėjome į žygį. Dar pasikviečiau gerą bičiulį, irgi karį savanorį, su kuriuo organizuojame tokias išvykas. Kėlėmės per upę, lipome į medį, Raffielai teko skeltuvu įkurti laužą, išsikepti bulvę, ją suvalgyti. Kovo mėnesį! Galima sakyti, tai jai buvo „apšilimas“ be kamerų, su nedidele kompanija. Kolegos teigia, kad aktorei tai tikrai padėjo.
Kokį maršrutą pasiūlytum rinktis nusprendusiems dar šį rudenį aplankyti keletą „Vesper“ lokacijų?
Keliaujantiems iš Vilniaus siūlau važiuoti iki Lentvario, ten apžiūrėti dvarą. Jame filmuota viena pirmųjų filmo scenų. Tolimesnis tikslas – Pinyklos miškas, kurį pasieksite per Bražuolės stovyklavietę. Čia rasite mitologinį šaltinį. Jau grįžinėjant link sostinės – Saidės ir Neries upių santaka, dar viena maršruto stotelė. Čia – Stirnių piliakalnis, Saidės pažintinis takas. Namo grįšite pro Grigiškes. Viso kiek daugiau nei 80 kilometrų, tad į šviesųjį paros metą turėtumėte sutilpti.
Fotogalerija:
