Prieš porą dienų, kai susitarėme susitikti su A.Brazausku, jis privalėjo gulėti, - rašo „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste.
Kaip liūdnokai pajuokavo kadenciją baigęs prezidentas, jam turėjo būti sulašinta „nuodų dozė“ – atlikta jau penktoji chemoterapija.
76 metų vyriškį kankinantis limfos vėžys nenori trauktis.
Gal reikės man taikyti labai agresyvią gydymo formą“, – kaip visada ramiai, tik gal kiek ilgiau nei įprastai rinkdamas žodžius ištaria politikos ąžuolu neretai pavadinamas A.Brazauskas.
Ir perbraukia ranka per išretėjusius sidabrinius plaukus.
Mūsų pokalbis, prasidėjęs ankstyvą rytą, truko ilgas valandas. Kol mus pakvietė namų šeimininkė – ragauti pietų, pagamintų iš Kristinos Brazauskienės sugautos lydekos.
Išseko ir mūsų raudonojo vyno taurės – gydytojai pataria garsiajam pacientui po taurę išgerti kasdien.
Kodėl mums nuolat reikia prezidento gelbėtojo? Ir už ką jūs balsavote?
Už D.Grybauskaitę. Bet šis naujosios prezidentės įkarštis turėtų nurimti. Pamatysime, kas bus po tų dviejų mėnesių, kai ji bus inauguruota.
Nepasiųs tų ministrų premjeras prezidentei ant kilimo. Ir nieko ji neišmes – to jai neleis Konstitucija.
O lietuvių meilė stipriam prezidentui yra prieškario laikų nostalgija. Antanas Smetona – štai buvo prezidentas! O kad jis 14 metų buvo tikras vadovas ir pats priiminėjo įstatymus, nes nebuvo tarpinės grandies – parlamento, jau užmiršome.
Kaip ir tai, kad sušaudė ne tik keturis komunarus, bet ir 43 politinius kalinius.
1998 metais jau nekandidatavote antrajai prezidento kadencijai, nors daug kas jums pranašavo sėkmę. Emocingoje atsisveikinimo kalboje per televiziją tada įvardijote kelias priežastis.
Viena jų buvo, kad konservatoriai mane tiesiog užkankino. Tokių chamų kaip konservatoriai nesu sutikęs.
Net savo ministrams V.Landsbergis drausdavo vykti pas mane. Juk ne pas A.Brazauską, o pas šalies prezidentą. Kokia pagarba valstybei?
Bet pagrindinės priežasties, atrodo, nepasakėte.
Taip. Ir toji priežastis buvo Kristina. Taip, tai buvo asmeninė tragedija.
Aš buvau prezidentas, premjeras. Ir nors negyvenau su žmona, kam apie tai garsiai rėksi?
Norite pasakyti, kad savo antrąją prezidento kadenciją paaukojote dėl daug metų slapta mylėtos moters?
Taip.
Ar jums abiem su Kristina negaila tų gražių metų, kuriuos būtumėte praleidę drauge ilgiau?
Man labai gaila. Mes susituokę tik 7 metai. Tas slapstymasis abiem buvo labai sunkus.
Nepatikėsite, mes pasiekėme net savotišką rekordą – kartu esame jau du dešimtmečiai, ir apie tai daugybę metų niekas nežinojo.
Per patį sunkiausią man metą Kristė buvo šalia.
Teko girdėti, kad poniai Julijai (pirmajai žmonai - red. past.) jūs padedate gyventi, išlaikote, samdote vairuotoją, šeimininkę.
Nenoriu apie tai kalbėti. Mano dukterys gražiai bendrauja ir su mama, ir su Kristina. Viskas susitvarkė.
Tik nežinau, kada aš atiduosiu Kristinai skolą. Ji – fantastiška moteris. Kaip sakoma, aš ją pažinau ir džiaugsme, ir varge.
Aš juk dabar – vėžininkas. Matote, kaip aš dabar atrodau? Veidas – ištinęs. Tai nuo vaistų. Per dieną tris kartus turiu gerti hormoninius vaistus – 40 tablečių prednizolono.
Jau ištvėriau keturias chemoterapijas.
Šiandien turėjo būti penktoji. Bet vakar po kaulus stiprinančių vaistų taip blogai pasijutau, kad pamaniau, jog su jumis šiandien, kaip buvau pažadėjęs, negalėsiu susitikti.
Kaip jūs ištvėrėte tas keturias chemoterapijas? Jūsų galvą tebepuošia sidabriniai plaukai.
- Oi, ne, nedaug jų beliko. Ištvėriau. Net į televizijas ėjau.
Ką sako gydytojai apie jūsų būklę? Ar ji gerėja?
Ne, negerėja. Ir tai gydytojus trikdo. Pavyko būklę stabilizuoti, bet nėra gijimo progreso. Todėl šiandien turėjau ištverti penktą chemoterapiją. Bet atidėjome.
Vėl tirs kraują ir spręs, ką toliau daryti.
Atrodo, taikys labai agresyvią terapiją, didesnę ataką.
Ar jus tebekamuoja ir prostatos vėžys, kaip prieš kelerius metus?
- Ne. Man – limfmazgių vėžys. Prostata visai švari. Anuomet iškentėjau 35 švitinimo seansus.
Tada buvau premjeras. Dirbdavau po 12 valandų, grįždavau namo, ir vakare Kristina mane veždavo į ligoninę. Ir šitaip – septynias savaites kasdien, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius.
Anuomet jūs slėpėte savo ligą. Kodėl nenorėjote viešumos?
Todėl, kad žinojau – rašys, šaipysis, kaip anksčiau šaipėsi iš mano mistinių negalavimų, kurių nebuvo. Prisipažįstu, buvau tiek pribaidytas...
Ir dabar aš pirmą kartą jums atvirai kalbu apie savo ligą.
Dėkoju už atvirumą. O kada jūs sužinojote, kad vėl užpuolė bėda?
- Praėjusių metų gruodį. Iki tol – jokių problemų, buvau visiškai sveikas.
Padarytas kraujo tyrimas staiga parodė, kad vėžio žymuo šauna į padanges.
Jūs garsėjate kaip stipri asmenybė. Ar jums buvo labai sunku išgirsti tą žinią?
Labai. Velniškai sunkiai ją ištvėriau. Jei ne Kristė šalia...
Prieš tai buvau Kanaruose – ten susirgau plaučių uždegimu. Ir po to – ta baisi naujiena. Nepaprastai sunkūs man tie metai. Nepaprastai, – pakartoja A.Brazauskas.
